Šiandien įvairiomis progomis rašoma ir kalbama, kad žmonės vis mažiau ir mažiau skaito arba jau ir visai neskaito. O man kyla noras tvirtinti kaip tiktai atvirkščiai: kaip niekada anksčiau dabar žmogus yra skaitantysis. Jokia specialybė, tarnyba neįmanoma be sugebėjimo skaityti. Net ir kriminaliniai nusikaltėliai turi būti šiek tiek raštingi, gal tik kišenvagiams nereikia didesnių kvalifikacijų, tik rankų miklumo. Mažaraštis, mažamokslis šiandien priklauso lyg ir neįgaliųjų grupei, jį visuomenei tenka globoti, juo visaip rūpintis, nes jis beveik nieko nebegali išmokti. Net ir kompiuteris neužgožė šito poreikio, prie ekrano susodinęs daugiau žmonių negu jų sėdėdavo prie romanų ir įvairių literatūrinių leidinių, kaip buvo prieš šimtą ir daugiau metų auksiniais literatūros skaitymo laikais.
Didelė mūsų gyvenimo dalis prabėga skaitant. Beveik dvidešimt mūsų brendimo metų yra susiję su skaitymu, t. y. mokyklos suole ir studijuodami mokomės skaityti literatūrą bei sudėtingus specialius tekstus. Yra ir tokios tarnybos, kur visą dieną iš akių ir iš rankų neišleidžiami tekstai. Taigi skaitymas yra vienas būtiniausių kultūros suformuotų žmogaus brendimo veiksnių. Pagaliau šimtai tūkstančių tarnautojų, patarnautojų, patarėjų, konsultantų gyvena iš skaitymo bei rašymo, tikriausiai jų kur kas daugiau nei purenančių žemę artojų.
Kai Vilniuje pažvelgiu į savivaldybės dangoraižį, gerai įsivaizduoju, kaip ten šimtai tarnautojų gamina arba skaito tekstus, aiškina ar aiškinasi, kas ten parašyta, tais tekstais aprūpina daugybę miesto gyventojų. Štai seimūnams kas mėnesį skiriama po šešis tūkstančius litų vadinamosioms kanceliarinėms išlaidoms, kad mes pakankamai turėtume ką skaityti ir skaitydami suprasti bei paklusti. Seimo bendrabučio languose ištisomis naktimis turėtų neužgesti šviesa. Net rašytojas per metus „pagamina produkcijos“ gal tik už tūkstantį. Darbas nelengvas, kad per mėnesį mūsų išrinktiesiems tiek reikia išleisti pinigų „rašymui“, o dar panašiai tiek ir „reprezentacijai“.
Nori nenori, tačiau kasdien skaitome įvairius skelbimus, sąskaitas apie komunalines paslaugas, paraginimus iš mokesčių inspekcijos, reklamą, kuri braute braunasi į mūsų akis. Net ir važiuodamas Vilniuje troleibusu pro langą skaitau daugybę stendų, užrašų, reklaminių skydų apie pramogas, pirkinius, smagius vakarėlius su pusnuogėmis panelėmis, lošimo namus, galimybę pigiau kalbėti mobiliuoju telefonu, nebrangiai keliauti į Turkiją, Kiprą, Egiptą, egzotiškas salas, išlošti milijoną, įsigyti modernų butą.
Taip Vilnius reiškiasi ir kaip verbalinis tekstas, kurį sukūrė verslas, pinigai, pramogos. Skaitydamas vien šiuos tekstus, gali nesuprasti, jog čia valstybės sostinė, istorinis bei sakralinis Lietuvos miestas, o ne kažkoks didžiausias marketas ar pramogų centras. Šį Vilnių per porą dešimtmečių sukūrė įvairaus pobūdžio tekstai, veikiantys kaip ypatingi komercijos komunikaciniai tinklai, iš kurių niekaip neįmanoma išsipainioti.
Suprantu, jog kada kalbama arba rašoma apie skaitymą, turima galvoje grožinė literatūra: proza, poezija, esė. Tačiau skaitant tuos visus ne mūsų valia įbruktus tekstus iš akių išleidžiamas meninis, individualus skaitymas kaip viena iš svarbiausių sričių, be kurios neįmanoma ugdyti sugebėjimų, lemiančių kokybinį tiek asmens, tiek bendruomenių kultūrinį lygį. O vis dėlto ką ir kaip mes kasdien perskaitome ar privalome perskaityti, mums daro didesnį poveikį nei romanas ar eilėraštis, nes veikia tiesiogiai, ko niekaip nepadarysi literatūriniu tekstu, kad ir kaip ten „išsidirbinėsi“. Be to, jau ir meninius tekstus yra paveikusi šios viešosios kalbos struktūra, žodynas. Kita vertus, skaityti grožinei literatūrai reikia dar ir laisvo laiko, kurio vis mažiau ir mažiau turime.
Tenka pripažinti, kad vienaip ar kitaip literatūra kaip tekstai yra netekusi tiesioginės galios valdyti žmonių mintis, elgesį, postmoderni kūryba to jau net nesiekia. Išnyko 19 a. skaitančiojo vaizdinys – iš paveikslų pažįstama graži panelė su atversta knyga rankose.
Grožinei literatūrai sunku konkuruoti su žiniasklaida, net su tais tūkstančiais klerkų, kurie kasdien gamina milijonus tekstų. Palinkę prie kompiuterių jie gamina tekstus, kurie netrukus taps detektyvinėmis istorijomis: vieniems atneš laimę, kitus nutrenks į skurdą, paskatins savižudybes, išprotėjimus, vagystes, garsias kriminalines bylas. Tie naujieji tolstojai ir dostojevskiai, patys to nežinodami, sukuria gyvų siužetų, išprovokuoja netikėtų veiksmų, tomis istorijomis aprūpindami žiniasklaidą, bulvarinius leidinius.
Pagaliau jie mums paskirsto vaidmenis: kam būti skolininku, investuotoju, pensininku, savininku, nuomininku, ieškovu, kaliniu, atsakovu, paieškomu, turto valdytoju, nusikaltėliu, vedusiu, išsiskyrusiu, gimusiu, mirusiu, todėl ne vienoje kontoroje, draugijoje, partijoje privalai būti įrašytas ar užsirašęs. Visa tai tampa tekstais, kuriuose kiekvienas esame kaip nors įvardytas. Neretai vienas ar kitas vaidmuo mums paskiriamas be mūsų valios, mums patiems nežinant, nuo tų primestų vaidmenų kartais tenka gintis net teismuose. Dar vis nėra „perskaityta“, kas ten parašyta KGB archyvuose?
Mūsų gyvenimas darosi vis atviresnis, ir mes tampame patys savo gyvenimo veikėjais didžiuliame virtualiame žiniasklaidos ir informacijos priemonių „romane“, kurį rašo tie mums nežinomi ar mažai žinomi „rašytojai“. Tenka eiti į įvairias įstaigas, kontoras, kad gavęs tekstą sužinotum, kas tu šiuo metu esi ar gali būti. Juk didžiąją gyvenimo dalį užsiimame tais savo vaidmenimis, jų raštiškomis ar žodinėmis interpretacijomis, nemigos naktimis „dirbame“ sakydami be galo ilgus ginamuosius ar kaltinamuosius monologus.
Ką ir kaip galvotume, mus kontroliuoja daugybė tekstų, jų nemažėja gyvenant laisvoje ir demokratinėje valstybėje. Skirtumas tik tas, kad buvęs režimas nemažai tų tekstų slėpė, juose įslaptindavo keisčiausius įkalčius, o dabartinės valdymo struktūros atsiunčia tiesiog į namus ar įteikia įstaigose.
Juokais galima sakyti, jog neseniai mus kontroliavo KGB, o dabar mokesčių inspekcija, iš kurios kartais gaunu dar vis man sunkiai suprantamų paraginimų užpildyti kažkokius lapus. Kažkur ir kažkam puikiai žinoma, kur ir kada net iki cento esu gavęs pinigų, iš banko ateina pranešimų, kiek ir kur esu jau išleidęs, kad vėluoju mokėti už kokias nors paslaugas, o kiek dar pašto dėžutėje rytais randu spalvotų reklaminių bukletų. Ten žino apie mane, ko kartais ir aš pats nežinau. Iš tos tekstų lavinos niekaip neištrūksi. Visa tai skaitau ir bandau suprasti. Kol kas dar esu menkas tų tekstų skaitytojas, nors skaičiai ir žodžiai ten neretai taip pat sudėlioti stulpeliais – kaip ir eilėraščiuose.
Ką čia kalbėti apie žmones. Jau ir sudėtingi elektroniniai tinklai, visokie prietaisai yra išmokyti „skaityti“ įvairiausius tekstus. Štai ir kompiuteriui duodu žodines komandas, ką jis turi daryti, į kokius mano klausimus privalo atsakyti. Jau ne vienam internetas yra svarbiausias ar net vienintelis pašnekovas ir skaitymo šaltinis. Galima kalbėti net apie globalinį skaitymą, nes tą pačią akimirką gali perskaityti, kas rašoma ar yra parašyta už tūkstančių kilometrų. Ką tada kalbėti apie žmonių neskaitymą? Lietuva šiandien skaito ir perskaito labai daug. Tačiau M. Mažvydo žodžiais tariant, ar visada permano tai, ką perskaito?
Ar po to dar kas nors lieka literatūrai? Iš jos atimtas naujienos skelbimas, sensacija, net kriminalinių įvykių aprašymai, kuriuos įtaigiau ir betarpiškiau pateikia TV reportažai, laikraščiai. Kad sužinotum intriguojančią naujieną, dabar nereikia kankintis skaitant puslapį po puslapio storiausią romaną, užtenka įsijungti televizorių ar internetą.
Taigi yra be galo daug visokių skaitymų ir perskaitymų. Tačiau vis dėlto skaitymo kokybė siejama su knyga, grožinės literatūros leidiniais, kurie dar tebėra prestižo dalykas, t. y. ne vien knygą skaityti, bet ir išleisti, būti autoriumi. Juk Lietuvoje per metus išleidžiama ištisa biblioteka – apie keturis tūkstančius knygų, ko dar niekad nėra mūsų šalyje buvę. Tarp jų didelė dalis „šeimyninių“ romanų, eilėraščių rinkinių, prisiminimų, nepaplintančių toliau už artimų žmonių rato, dovanojami kiekviena menkiausia proga, nesitikint jokio atlygio – kad tik perskaitytum. Rašoma ir leidžiama su viltimi, jog kas nors kada nors galbūt perskaitys. Tai kalba apie tai, kad žmones dar vis veikia literatūrinė komunikacija, gyvas noras išprovokuoti skaitymą, kad ir kokio lygio tie tekstai būtų. Jeigu nebūtų tokio noro ar poreikio, tai niekas knygų nerašytų, juo labiau nespausdintų.
Pagaliau turėti knygą, o ne vien ją skaityti yra prestižo dalykas, nes ji istoriškai visuomenės sąmonėje yra susiklosčiusi kaip nacionalinė vertybė. Juk ir sovietmečiu daugiausia buvo kovojama ne vien dėl leidybos, bet ir dėl galimybės skaityti. Pagaliau tas skaitymas pranoko cenzūros ribojamas leidybos išgales, kažkur esu rašęs, kad skaitymas buvo geresnis už to meto literatūrą. Skaitydamas persekiojamas knygas ir jų autorius savaip jausdavaisi esąs partizanas, nors buvai vienišas ir be šautuvo. Skaitymas yra labai stiprus kultūros suformuotas poreikis, kuris gali keistis nuo daugybės istorinių, socialinių ar politinių veiksnių, madų kaitos, vis dar susiedamas žmones kažkokiais nematomais saitais.
Grožinės literatūros skaitymas kokybiškai skiriasi nuo visų kitų skaitymo būdų. Tai individualizuoja skaitymą, yra savotiškas išėjimas už visuomenės kontrolės ir jos represinių ribų. Skaitymas vienaip ar kitaip išlaisvina asmenį. Sunku būtų tvirtinti, kad ši literatūros funkcija nyksta ar netrukus visai išnyks, degraduos ir pan. Pagaliau skaitymas veikia kaip stipri asmens individualizcijos priemonė, jį įtraukia į gana paslaptingus sąmonės ir savimonės veiksnius, kurie dažnai būna slopinami ar užslopinti pareigų, politinio režimo, papročių, teisinių normų, sužadinamas nuslėptas vidinis gyvenimas.
Paliekant nuošalyje visokias literatūros teorijas, mes knygose skaitome save arba jose ieškome savęs, vyksta dialogas su savimi. Jokia teorija nežino ir negali žinoti, ką aš pats sau perskaitau. Tokiu būdu skaitymas tampa kūryba, individualiu teksto atkūrimu. Pagaliau skaitydami galime kontroliuoti, vertinti, bausti, išteisinti tų kūrinių veikėjus, skaitymo griebiamės ir dėl to, kad patys neretai būname įsprausti į kampą. Ar nepatiriame laisvę skaitydami, kurios po to imame siekti savo gyvenime?
Tačiau šiandien įbrukti į rankas bet kokią knygą nėra didžiausias gėris, kad po to galėtume girtis, jog štai žmonės vis dar skaito. Skaitymas nelygus skaitymui. Į rankas įbrukti knygą yra labai daug šiuolaikinių galimybių. Paskelbti skaitymo metai gali būti suprantami ir kaip būdas siekti vien komercinės knygų prekybos sėkmės.
Nieko neturiu prieš didžiąsias knygų muges, daugelyje Europos mugių teko lankytis. Pirmiausia ten krenta į akis tai, kad jose dominuoja vadinamoji komercinė pramoginė literatūra, aprūpinta įspūdingiausia reklama. Ten daugybė knygų, bet tarp jų be galo sunku surasti KNYGĄ. Žinoma, knyga čia laikoma dar ir preke, kur prekė, ten veikia arši konkurencija, kai vertybiniai kriterijai nėra svarbiausi, o kartais net reiškiasi kaip trukdantys veiksniai.
Kaip galima sukelti vienos ar kitos knygos pasaulinį ažiotažą, rodo „Da Vinčio kodo“ ar „Hario Poterio“ reklamos istorija. Kelerius metus tose mugėse „Kodas“ buvo reklamuojamas kartu su didžiuliu Leonardo da Vinčio atvaizdu. Knyga parašyta tikrai profesionaliai, tuo tarpu literatūrinė komercija užčiuopė tam tikrus intriguojančius su religija susijusius žmonių kompleksus ir juos puikiai išnaudojo. Ir štai knyga „suskaityta“, kažin ar kada nors bus įtraukta į pasaulinės klasikos sąrašą.
Panašiai ir Lietuvoje. Galima pastebėti, kaip akivaizdžiai siaurėja arba siaurinamas skaitymo diapazonas, visokiuose reitinguose, perkamiausių knygų dešimtukuose ar pasiūlymuose iš penkių išrinkti geriausią yra telkiamas dėmesys atseit ties populiariausio autoriaus kūryba, o tai tarnauja tai pačiai reklamai, iškreipia vertybinius kriterijus, kurie beveik visai ištrinami. Paskelbus skaitymo metus buvo galima tikėtis, jog bus siekiama ugdyti būtent skaitymo kokybę, sugebėjimą rinktis įvairesnio pobūdžio literatūrą.
Kartais yra gerai, kad žmonės neskaito kokios nors komercinės makulatūros, grafomaniškų eiliuotų tekstų, savo erotines fobijas eksponuojančių diletantų. Vertų perskaityti knygų tikrai yra nedaug, kartais geriau sėdėti ir žiūrėti, kaip leidžiasi saulė, kaip pešasi žvirbliai, negu skaityti kokį kvailą romaną.
Istorijoje yra žinomi laikotarpiai, kai skaitymas sukurdavo literatūrą, kūrinius paversdami klasika, nes jie tam tikrais laikotarpiais būdavo ypatingai perskaityti, turėjo istorinę atmintį, lėmusią kokius nors estetinius, socialinius ar dorovinius visuomenės pokyčius. Prancūzai sukūrė Balzaką, anglai Baironą, italai Dantę, rusai Tolstojų, lietuviai Maironį. Be išskirtinio skaitymo nebūtų jų nė vieno.
O koks mūsų savo literatūros skaitymas šiandien? Ar išliks tas mūsų skaitymas kaip tam tikra vertybė? Paprastai yra keli asmenys, kurie literatūrą perskaito taip, kad iš visos masės išliktų kelios knygos ir jų autoriai. Ne taip seniai tokie skaitytojai buvo A. Zalatorius, V. Kubilius, R. Šilbajoris, dar vienas kitas.
Reikia pasakyti, jog šiandien tokių skaitytojų nebeturime, net kai apie literatūrą rašo jos daktarai. Yra stipriai pasiduota visai naujo pobūdžio konjunktūrai, įvedant tam tikrą vertinimo lygiavą, net paprasčiausias literatūrinis „mėsainis“ gali būti iškeltas kaip nepaprastas literatūros reiškinys, aprūpintas citatomis iš žymiausių teoretikų veikalų.
Dabartinis rašymas, kūrinių komentavimas tapo absoliučiai nepatikimas. Negali literatūra stiprėti kieno nors nuolat neprovokuojama, ką paprastai daro specialiai pasiruošę skaitytojai – kritikai, literatūros teoretikai, patys literatai. Nemanau, kad labai nusmuko skaitančiųjų intelektinis lygis, o gal pačios literatūros visuomeninis prestižas, pasidavus vadinamiesiems rinkos dėsniams. Stinga tam tikro literatūrinio sąmoningumo, aštraus konfliktiško žvilgsnio į visa tai, kas šiandien Lietuvoje parašoma ir vadinama proza, poezija, eseistika, bet nekelia kokios nors sumaišties, be ko literatūra tampa negyvybingu, savotišku klubiniu užsiėmimu. Ar labai kalti skaitytojai, kad neskaito, kai garsinami abejotinos vertės kūriniai, niekaip nesusisiekiantys su tuo, kas mes esame ar norime būti? Veikiant šiandienei konjunktūrai apie tai kalbėti darosi net „nepadoru“.
Yra kaltos ir visokios tarnybos, nes vis dėlto geriausi mūsų rašytojų kūriniai nepasiekia skaitančiųjų, ypač mažesnėse rajonų bibliotekose. Jose nerasime ne tik žinomesnių rašytojų knygų, bet, sakysime, net ir Nacionaline kultūros ir meno premija premijuotų kūrinių. Iš savo menkų lėšų ten užsakoma tai, „ką žmonės skaito“. Ten galime pamatyti didžiausią eilutę prie jau suskaityto „Durnių laivo“ ar kitos panašaus turinio knygos. Ar ne absurdas, jei valstybei bei fondams remiant literatūros leidybą, o remia tikrai neblogus kūrinius, tos knygos net nepatenka į daugybę bibliotekų. Turėtų būti kaip kitose šalyse – dalis paremtų knygų galėtų būti nemokamai paimta ir paskirstyta bibliotekoms.
Taigi nelabai džiaugiuosi, kai sakoma, jog daugiau ir daugiau perkama ir skaitoma knygų. Tarp jų, kaip buvo kažkur parašyta, tik 5 procentai lietuvių autorių. Esu girdėjęs verslo žmones sakančius, kad lietuvių literatūra neturi „perspektyvų“, negana to, jog neduoda pelno, bet dar reikia remti leidybą, autorius, kad jie rašytų, leistų knygas, kurios nepajėgia konkuruoti su užsienio autoriais, nes verstinės knygos esą puikiai patenkina mūsų skaitytojų poreikius.
Nelabai pastebima, kad būtų sudarytos skaitymo metų programos, numatyti renginiai, kurie ugdytų literatūros skaitymo prestižą, gilesnį suvokimą, kuris akivaizdžiai prastėja, pasidavus pigiai komercinei reklamai, žemo lygio iš Vakarų užplūdusiam skaitalui, su kuriuo ima „konkuruoti“ ir mūsų vienas kitas literatas, tikintis, jog su tokia kūryba bus galima „prasimušti“ į Europos ar net pasaulio rinką. Kol kas tokio pranašo Lietuvoje vis dar nesulaukiame, kuris tokį „produktą“ pagamintų.
Kad kaip nors išgarsėtume, reikėtų grupelę mūsų rašytojų pavežioti po Europą uždarytus narve ir lankstančius virbus. Tada apie mus parašytų žymiausi laikraščiai, rodytų TV ir pirktų knygas, norėdami sužinoti, kas tie durniai.
Kitokio kelio nežinau, kaip tik rašyti ir patiems gerai, įdomiai skaityti, gal tada susidomės ir mumis, ir mūsų skaitymu. Kas mus gali skaityti, jeigu jau patys beveik neskaitome savosios literatūros ir jos nepermanome?
