Kablys ir placebo visai tautai

Brangieji vilniečiai, dažnai praeidami pro buvusius geležinkelininkų rūmus, jūs negalite neatkreipti dėmesio į akiplėšiškai kyšantį surūdijusį griozdišką kablį. Gal nežinot, gal užmiršot, – tas kablys yra įvertintas valstybine premija. Man atrodo, jog ant jo kybo visa mūsų atgimusios tautos išniekinta kūrybinė galia. Eikite atsargiai, jis kada nors gali nukristi. Kuo greičiau, tuo geriau.

Panašu ir su literatūra. Kaip sovietiniais laikais valstybinė literatūros kryptis buvo socrealizmas, tai dabar postmodernizmas. Jį vienintelį remia valstybė: duoda subsidijas, stipendijas, vežioja po užsienius, teikia valstybines premijas. Naujieji jaunieji rašytojai „placebu“ ėmė maitinti visą tautą. Kažin ar tauta jaučiasi soti, pačiulpusi tuščią žinduką? Negirdėjau, kad skaitytojai būtų patenkinti perskaitę raganas, placebus, žalius ir... dorifores. Bet mada yra mada, ji subsidijuojama valstybės (finansiškai ir moraliai). Ir tauta kimba ant to kablio, juolab kad „literatūros dievai ir pusdieviai“ bei literatūros dėdienės (žinovės) giria jaunąją kartą. Kaip nekibsi?

Aš prisiminiau vieno amerikiečio pasakojimą, kaip ten viename provincijos miestely atsiradusi būda su patraukliu užrašu: „To dar nematėt“. Įmeti pinigą, atsidaro langelis, įkiši galvą, o ten sena boba nuogu užpakaliu perbraukia per nosį. Visi bijo prisipažinti. „Eikit ir patys pamatysit“. Ir žmonės eina, kol atsiranda vienas sąžiningas ir pasako tiesą.

Tas sąžiningas pas mus atsirado Bučio pavarde „Literatūroje ir mene“. Garbė jiems abiem. Tas begalinis atminimo, siužeto, istorijos darkymas, cinizmas, keiksmai, seksualinės temos man primena mažą vaiką, padykusių bernų išmokytą keiktis. Ne tiktai jaunieji naujieji išmoko keiktis, tas senas atgimimo laikų poetas, šauklys, premijų dalintojas ėmė giedoti apie savo „b“ (nusenėjusį).

Sako, jog geriausiai rašo rašytojai, paragavę tikro gyvenimo karčių vaisių. Tokie kaip Jackas Londonas, miegojęs su šunimis ir kumščiavęsis saliūnuose. Kokia patirtis jaunųjų? Gal šilta vonia su kunigu?

Mes gyvename lemtingu ir nepakartojamu laiku, kai po ilgos nelaisvės atgavome laisvę. Mes dar turime tos nelaisvės liudininkų, jų tarpe ir rašančių, gal nežeminkime jų, o padėkime. Rašytojas Antanas Čalnaris su skausmu dejuoja: „Kas parašys „Tykųjį Nemuną“?“ Niekas, dabar ne skausmingos mūsų istorijos, o greit užmirštamų placebų laikas.

Brangieji literatūros dievai, ar užsirišite ant kaklo oranžinius kaspinus ir išeisite į liaudį? Istorija jūsų laukia. Ji jums nedovanos.