Sekmadienį, Trijų Karalių dieną, Lietuvos rašytojų sąjungoje, Rašytojų klube, vyko vakaras, kurio metu buvo įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Šią premiją skiria LRS valdybos renkama penkių narių komisija. Jos laureatais yra tapę Leonardas Gutauskas, Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Henrikas Čigriejus, Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonytė, Donaldas Kajokas, Romualdas Granauskas, Valdemaras Kukulas, Judita Vaičiūnaitė, Sigitas Geda, Petras Dirgėla, Sigitas Parulskis, Stasys Jonauskas, Aldona Puišytė, Ramūnas Klimas. Šiųmetė premija – jau septynioliktoji. Ji atiteko poetui, dramaturgui, poilsio partijos įkūrėjui, buvusiam „deprofundžiui“, o pastaraisiais metais – ir LRS valdybos nariui Liudvikui Jakimavičiui.
Vakare, be paties Liudviko, dalyvavo LRS pirmininkas, poetas Jonas Liniauskas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, komisijos pirmininkas, poetas Aidas. Marčėnas. Aidas, kuriam pirmajam ir buvo suteiktas žodis, sakė, jog komisija svarstė L. Jakimavičiaus, Herkaus Kunčiaus, Petro Venclovo, Jono Mikelinsko, Andriaus Jakučiūno ir kt. kandidatūras, kol galiausiai apsistojo ties L. Jakimavičiumi ir H. Kunčiumi. Anot prelegento, L. Jakimavičiaus pergalę lėmė, jog H. Kunčius „dar esąs pakankamai jaunas, daug rašąs ir suspėsiąs premiją gauti ateityje“, o Liudvikas „rašo retai ir yra senas“.
Pakviestas kalbėti, L. Jakimavičius teigė, kad „niekas jo premijomis nelepino“, ir atkreipė susirinkusiųjų dėmesį, jog pirmąją savo gyvenime premiją yra gavęs iš gaisrininkų už eiliuotą dramą „Gaisrininkų legendos“. Premijos dydis buvęs du šimtai sovietinių rublių. Taip pat jis prisipažino, kad pastarosiomis dienomis jį išvarginę žiniasklaidos atstovai, atkakliai klausinėjantys, kaip jis jaučiąsis gavęs premiją. Pareiškęs, kad iš tiesų jaučiasi „neaišku kaip“, Liudvikas pamąstė, kad „tas biblinis siužetas visai netinka šiai progai, nes sveikinamas Jėzus, o ne toks grafomanas kaip jis“, ir prilygino save minėtame siužete taip pat dalyvavusiam asilui, kuris „niekada nekalba, tik bliauna, o jei ir prabyla pasakose, tai savaip – asiliškai“.
Vietą prie mikrofono vėl užėmęs Aidas Marčėnas tvirtino, kad vertindamas kandidatus buvęs subjektyvus, nes „kai parašai recenziją, taip dažniausiai ir nutinka – tampi subjektyvus“. Paskui, remdamasis minėta recenzija, jis lygino L. Jakimavičių su Mailsu Davisu (šis sukūręs savitą muzikavimą, o Liudvikas – rašymą), Vladu Šimkumi (abu humoristai, tik vienam humoras prasimušdavo pro liūdesį, o kitam – liūdesys pro humorą), Wisława Szymborska (jiems rūpi pasaulio ateitis). Baigdamas šneką, A. Marčėnas paprašė muzikantų (Vytauto Labučio, Tomo Kutavičiaus ir G. Laurinavičiaus, kuriuos Liudvikas vėliau pavadino „brakonierių trio“), sugroti „savižuvytę“ – viename L. Jakimavičiaus eilėraštyje šis žodis pavartotas vietoj numanomo žodžio „savižudybė“. Ir šie sugrojo!
Vėliau dar pasisakė V. Sventickas, pabrėžęs, kas „Liudvikas Jakimavičius išsiskiria mūsų poezijos lyrizmo tarpe“, bet apskritai kalba daugiausia sukosi apie tai, už ką Liudvikas yra vyresnis. Dovanų jam buvo įteikta vieno iš tų jaunesniųjų – Vytauto Mačernio knyga.
