Drovūs ir/ar drąsūs: 2003-iųjų Lietuvos literatūra

Jaunų (sub)kultūristų portalas ore.lt, užmezgęs retrospektyvų seriją, skirtą praskanuoti praėjusių metų dalykams, kurie buvo "ore", atsuko savo fizionomiją į literatūrą, kad apklaustų ir čia besisukančias personas. Gali būti, kad "L&M" publikai irgi bus naudinga bei smagu peržvelgti šiuos įspūdžius; pradžiai parinkome akistatą tarp pernai knygos bei sūnaus susilaukusio poeto Lauryno Katkaus ir, regis, tobulos atsvaros – moksleivės Liepos, pateikusios vien virtualų savo ID – nicką KažkasČiaNeTaip (žr. prozą http://lux.lcn.lt/bendraukime/kuryba/). T.y., žmogaus "iš vidaus" ir žmogaus iš žmonių, o gal ir iš dar toliau (taigi ir teoriškai objektyviau) – interneto. Note: replikos šiai ne-fikcijai gali išprovokuoti tęstines šnekas apie WWW fenomenus bei "Ore" fenus. O kol kas –

Kas pozityviausio, jus geriausiai nuteikusio, atsitiko/susiformavo/"išėjo" 2003-iaisiais Lietuvos literatūrinėse erdvėse?

L.K. Nesu uolus naujienų skaitytojas – mėgstu knygą skaityti po metų ar dviejų, kai ji susigulėjus, kai ryškiau pasimato ne aktualybės, bet tikras jos svoris. Be to, tikrai įsimintinų knygų pernai išleista ne tiek ir daug. Geriausiai mane nuteikė ne autorius ar knyga, o pasikeitusi "literatūrinės erdvės" atmosfera. Man pasirodė, kad tiek pašaliečiai, tiek patys rašytojai į literatūrą nustojo žiūrėti kaip į nykstančią rūšį, kaip į sukriošusį senelį sportinių ir seksualių menų draugijoje. Poreikis paskaityt ką nors lietuviško išaugo. Ir nesvarbu ką – prozą, poeziją ar kritiką. Literatūra, nors ir palengva, pradeda savarankišką gyvenimą, nebesiramstydama Rašytojų sąjungos ar kitais senoviniais ramentais. Rašytojai suprato, kad vien bardamas nedvasingą liaudį toli nenuvažiuosi, ir pradėjo kiekvienas pagal savo išgales ieškoti ryšio su skaitytojais. Kartais jų bandymai pasiekti publiką per išpažintis žurnalistams būna juokingi, bet bendra tendencija sveikintina.

Žodžiu, per praėjusius metus literatūrinio gyvenimo temperatūra pakilo bent keliais laipsniais.

KČNT. Paulo Coelho veislės autoriai išmokė jaunimą abėcėlės (bet neišmokė, kad skaityti reikia toli gražu ne viską). Spauda išmokė perskaičius perpasakoti, tik šešiagubai netiksliau. Sigitas Geda trenkė į paširdžius Jabaniškių inteligentijai ir išsikraustė. Tiesa, paliko knygą, "Atsisveikinimą su Jabaniškėmis". Nepaisant šios tiesos, Jabaniškės gedi Gedos, nes siaubo karalius Krivickas (jau seniai nebe Stephenas Kingas, atsipeikėkit, bet vis tiek iš "k") su deivėmis ir kitomis kriminomitologinėmis būtybėmis iš TV olimpo galutinai išmokė Lietuvą gedėti. Atsuktuvas kiek pralinksmino, o S.Parulskis su F.Beigbederiu viską atskiedė sveika ironija (bet ne "Sveikas, liūdesy"). "Merfio dėsnio rinkinys", neiškentęs konkurencijos, kelissyk bandė nusiskandinti vonioje, bet mano greitos reakcijos dėka jam nepavyko. Didžiausi mano anų metų atradimai – mini knygelė "Naminės ir antpilai" su 140 naminės varymo receptų bei patarimais, kaip visa tai įsirengti vonioje, ir lenktynininko Ž.Oškučio išleistas kalendorius ateinantiems metams su seilėtekį varančiomis bolidų nuotraukomis.

Taigi viskas labai labai blogai arba atbulas optimizmas.

P.S. Manau, kad knyga į žmogaus gyvenimą turi ateiti natūraliai kaip draugas.

P.P.S. Šiais metais perskaitysiu "Kelių eismo taisykles", gal bus geriau.

Kas labiausiai-dėmesio-verta mus – arba jus atskirai – aplankė iš užsienio?

L.K. Vasarą mane aplankė pora senų bičiulių, su kuriais "Intro" klube mano gimtadienio proga gėrėm alų, o paskui parodėm jaunimui, kaip šokta Sąjūdžio laikais. Linksma buvo… Bet klausimas turbūt apie literatūrą? Visai neseniai su dideliu smagumu perskaičiau amerikiečio Jonathano Franzeno (taip, to paties) "Pataisas". Mėgstu sunarpliotas gyvenimo istorijas, be to, su geru humoru aprašytas. Ir arklieną valganti Lietuva, dėl kurios tiek piktinosi mūsiškiai imidžo puoselėtojai, man pasirodė visai baisuokliškai impatiška (iš tikrųjų ten pavaizduota ne tiek Lietuva, kiek apibendrinta postkomunistinė šalis). Rekomenduoju šitą romaną visiems.

Į Druskininkų rudenį buvo atvažiavęs įdomus vokiečių poetas Lutzas Seileris, kurio eilėraščius ilgai ir nelengvai verčiau. Bet, kiek galiu spręsti iš atsiliepimų, apsimokėjo.

KČNT. Mus aplankė Europos Sąjungos vizija, bet neaplankė SURS.

Ką lietuviško-rašytinio rekomenduotumėte eksportui į daugiau ar mažiau literature-conscious šalis?

L.K. Absoliučiai viską, ko tik tos šalys užsigeis.

KČNT. Ką nors itin originalaus, pvz., "Lietuvos ryto" savaitinį žurnalą "Stilius", ir panašios intelektualinės spaudos (iš kurios, mano manymu, labiausiai tinka daryti koliažus, nes popierius geras (kreidinis), o tekstų nedaug. Šiais laikais universalumas dorybė). Apie J.Erlicką ir panašaus plauko veikėjus galvoti tikrai nėra ko, nesvarbu, kad jie gali vienu sakiniu ištaškyti viską kelių kilometrų spinduliu.

Ką nematyto išleido/užrašė Lietuvos piliečiai ir ko jiems pritrūko, lyginant su kaimynais – Lenkija, Latvija, Rusija, Skandinavija? Kaimynų metų šviesuliai.

L.K. Lietuvos piliečiai šiais metais daugiausia prirašė SMS, el. laiškų ir dar Paksą smerkiančių plakatų. Didžioji dalis šitų tekstų nenumatyta ir bent man nematyta. Pas kaimynus, manau, panaši padėtis.

KČNT. Lietuvos piliečiai užrašė apkaltą pirmąjam Lietuvos asmeniui, o neišspausdino Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio kalbos apie kritišką Lietuvos žiniasklaidos padėtį. Neišspausdino pačio autoriaus pageidavimu, turbūt norėjusio išvengti naujų išpuolių prieš bažnyčią. Gaila, kalba, sako, buvo tikrai gera.

Lenkijoj, Latvijoj, Rusijoj ir Skandinavijoj turbūt viskas taip pat, tik atvirkščiai. Nors skandinavai dar turi Arto Pasilno "Zuikio metus" ir (užmiršau autorę) "Dinos knygą".

Ar galite prisiminti ir išskirti keletą tarpdisciplininių iniciatyvų, kuriose dalyvavo ir tekstai? Jei Ryga, tarkime, turi "Orbita", ar įmanoma kas nors panašaus Lietuvoje?

L.K. Didžiausia praėjusių metų lietuviška tarpdisplinine iniciatyva laikau Tomo Slombo Butkaus knygą-objektą "Mutuotos kalbos generacija". Su šitokia fantazija ir kruopštumu padarytas darbas nesunkiai gali pasivaržyti ir su visa Orbita. Juo labiau kad Slombas įvaldęs abi disciplinas: ir poezijos, ir knygos meno. O daugiau? Sunku pasakyti. Nebent prie to paties priskirčiau per mano knygos pristatymą parodytą instaliaciją "Panirimas į pasąmonę". Bet tai buvo veikiau pokštas elegiškai eilėraščių sukeltai nuotaikai praskaidrinti…

KČNT. Mes irgi turėjom "Orbitą", tik per teliką. Ir gerai, kad nebeturime, metas išaugti iš to paaugliško vulgarumo, nes akys iš orbitų baigia išlipt (o akis, kaip žinia, reikia tekstams "pasičėdyti").

Kas dar nepasakyta apie... naująsias interneto vietas literatūrai (kaip antai nevykeliai.lt, tekstai.lt, varioburnos.com, culture.lt – pridurkite savo) – Lietuvoje; ir ką nelietuviška būtina lankyti?

L.K. Culture.lt lankausi periodiškai – beje, skaitytojų komentarus dažnai įdomiau skaityti nei straipsnius. Iš kitų trijų tinklapių labiausiai patinka nevykėliai – dėl originalaus, nieko nedubliuojančio sumanymo. Bet jie, kaip ir kiti, po pirmo džiaugsmo išėjus į internetą, aprimo. Gerai, kad tekstai kabo, bet su jais reikia kažką daryti, sukti, keisti. Gal reikėtų leisti numerius, tapti internetiniais žurnalais?

Kartais pažiūriu vokiškus arba amerikietiškus literatūrinius tinklapius. Pačioje santykių su internetu pradžioje mirkau "New York Times" knygų chatroome, bet jį greit uždarė. Gerai prisimenu jaudulį, kai pirmą kartą rašiau komentarą; dabar net nepastebi, kaip, ką nors paskaitęs, imi ir išbeldi porą sakinių. Apskritai neformalių žurnalų, ypač amerikietiškų, yra devynios galybės, tik spėk peržiūrinėti. O skaitytinas mainstreamas – tie patys "New York Review of books", "Times literary supplement", "Atlantic Monthly" turi fainą poezijos skyrių. Gerų komiksų, kurie yra sena mano meilė, duoda New Yorkeris. Tiems, kas grabaliojasi vokiškai, vertėtų užsukti į perlentaucher.de, kuris duoda visų svarbesnių laikraščių straipsnius apie literatūrą.

KČNT. Apie internetą nėra ką sakyti, jis kalba už save. Tiksliau, visi patyliukais ten "sėdi", augina celiulitą ne tik ant šlaunų, bet ir ant smegenų. Žinoma, reikia turėti apsauginį sluoksnį, kitaip informacijos kiekis visai mus užgrauš.

Prie kompiuterio įvairiausias prozas, poezijas, publicistikas ir kitą informaciją (iš minėtų puslapių) dažniausiai skaitau mechaniškai. Vis pagalvoju, kas būtų buvę, jei S.Parulskio knygą "Trys sekundės dangaus" būčiau ne pajūryje, o prie kompo skaičius. Šiuo atveju pajūris tapo gyva knygos, ekspromtu virtusios dokumentiniu filmu, dekoracija: perskaitau apie vokiečius, išsišiepusius baltais protezais, pakeliu akis nuo knygos ir vualia: štai vokiečiai, štai protezai.

Kompiuteris naikina jausmą. Net knygos arbata aplieti negaliu, visiškas fiasko.

...o apie romanus, suklijuotus iš el. laiškų, netikėtas prozininkes merginas bei prozininkus pankus, eiles, ne/vykusius festivalius ir ką dar?

L.K. Visa, kas yra gražu, yra gražu – toks, atrodo, buvo viena senos pogrindinės grupės pavadinimas. Pritariu šiam teisingam teiginiui. Atsuktuvui seniai reikėjo parašyti romaną; tikiu, kad aprašė viską taip, kaip iš tikrųjų buvo.

O festivaliai? Buvau viename, tame pačiame Druskininkų rudenyje. Šiais metais lengvesnis, ramesnis nei anksčiau, bet kaip visada smagus.

KČNT. Taip taip, el. laiškų ėmė ir persikelė iš pašto dėžučių į knygynus. Nieko nuostabaus, atseit originalus siužetas. Tik kartais man atrodo, kad mano pašto dėžutėje jau treti metai pagal panašų siužetą vyksta romanas. Na ir kas, kad ne meilės. Šiuolaikinio gyvenimo.

Festivaliai, man rodos, ėmė daugintis ir smulkmeniškėti. Tikiu, kad užaugs šis bei tas gražaus. Antra vertus, keista, kai Literatūrinėje sostinės žiemoje atsiranda rubrika "Mano eilėraštis – COOL".

Kada paskutinįkart ir ką veikėt "Suokalbyje"? O gal kur nors geriau?

L.K. Paskutinį kartą "Suokalbyje" buvau gruodžio pradžioje. Švenčiau sūnaus gimimą. Šiaip "Suokalbis" jau kuris laikas vadinasi kitaip, bet ir aš, ir tu, kaip matau, vadini jį senoviškai…

Rudenį su Mantu "Šamanu" Gimžausku vietinėje Žvėryno "Tvirtovėje" atidarėme savaitinį šachmatų klubą. Padavėjai ten palankiai žiūri į šachmatus, kartais net patys susigundo pažaisti. Toje pačioje dvasioje savo kompiuteryje instaliavau šachmatinę programą "Winboard" ir dabar retkarčiais peržiūriu kokią klasikinę Karpovo-Kasparovo partiją. Bandysime tęsti tradiciją ir šiais metais. D2-D4, Šamanai.

KČNT. "Akropolyje" ir "Forum Palace" buvau, ne lygis pas trečią brolį man eit, gal tyčiojatės? Mėgstu, kai pelenines itin dažnai keičia. Taip dažnai, kad nebegali pasikalbėti su pašnekovu. Didelis praradimas, kad šiais metais nusprendžiau pavyzdingai vengt tokių vietų.

O išties smagiausia buvo eiti į intro, baltus dramblius, café de paris ar žalią žąsį pirmoj dienos pusėj. Kai aptarnaujantis personalas dar nepavargęs, o aš dar neprabudus. Tada su padavėjais ir apie kiną įmanoma pablevyzgoti, ir telefono numeriais apsikeisti, su kai kuriais ir išgerti.

Kas pernai buvo palankiausia įvairaus plauko raštams?

L.K. Kaip visada, vasara.

KČNT. Kankinkit, budeliai, smarkiau, iškęsiu, neišduosiu!

Visada palankiausias yra įkvėpimas (o nepalankiausias – iškvėpimas?). Ok, išduosiu: kažkokį pseudoklausimą uždavėte.

2003 m. daiktai, džiaugsmai, pavardės kritikoje bei publicistikoje.

L.K. Pavardės tos pačios, gal net praretėjusios. Metų pradžioj "Šiaurės Atėnuose" Maxas Kempinskis rėžė Marcinkevičiui, ir sulaukė daug juokingų oficialių pareiškimų. Būtų parašęs be keiksmažodžių, būtų galėjęs geriau gintis, nes dauguma pareiškėjų prie to tik ir kibo, o nekalbėjo apie rimtesnius dalykus, kurių Kempinskio tekste irgi yra.

Neblogas knygų apžvalgas "Literatūroje ir mene" pradėjo rašyti Marius Burokas, bet man atrodo, kad jam bus nelengva pavežti tokį sunkų vežimą – kas savaitę parašyti apie tris knygas.

KČNT. Iš daiktų būtinai turėčiau paminėti bokso kriaušę ir motorolerį "Gillera DNA" arba "Aprilia Classic". Iš džiaugsmų – tai, kad nė vieno iš jų nenusipirkau. Publicistikoje labiausiai pasižymėjo jau aukščiau minėtas siaubo karalius Krivickas, publikuojantis kiekvieną spėjusį atšalti kojos pirštelį. (Gaila, parceliavimo meistrė Kudabienė nutilo – ir vėl iš "k".) Kritikų gal ir buvo, bet labiau kreipiau dėmesį į kretinus, nes pati kritikuoti mėgstu.

O kaip vertintumėt naująjį teatro gamintojų įdirbį?

L.K. Teatre mane pamatysi labai retai.

KČNT. Čia reiktų teatro kritikės Rūtos Oginskaitės klaust, bo pati ėjau ėjau ir tik į vieną tenuėjau pasižmonėti. Nepaisant mano nužmogėjimo, teatras atsigauna, tik absurdas, kad kartais bilietai į teatrą pigesni nei į kiną.

Išvardinkite pagaliau po tris pernai daugiausia malonumo atnešusius muzikos albumus (koncertus?), vakarėlius, kino filmus, na, ir gal kokias parodas.

L.K. Kažkurie indėnai skaičiuoja taip – vienas, du, o toliau – didelis skaičius. Trys – jau didelis skaičius. Bet pabandysiu iš atminties išpešti nors po keletą malonumo suteikusių dalykų. Filmai: "Sudie, Leninai"; "Aštuntoji mylia" (labai smagus filmukas!); "Magnolija" (žiūrėjau kasetę). Muzika: "Velnio nuotaka"; nemirtingas Manu Chao, ir meksikietiška grupė "Café Tacuba" – žiūrėk, ir pririnkau po visą trejetą. Vakarėliai: mano gimtadienis, brolio vestuvės (labai jau tradiciška, taip jau buvo).

KČNT. Nuėjau į "Anties" koncertą – mano vaikystės muzika ir geriausias iki šiol matytas koncertas Sporto rūmuose. Buvau gero džiazo pasiklausyt Radvilų rūmuose. Supratau, kad šiais metais pamėgau du naujus dalykus – F.Zappą ir džiazą, bet užvis smagiausia, kai dainuoja draugai mano namų terasoje. Tiek apie muziką, o filmų be galo daug pažiūrėta ir pamiršta. Įspūdingiausi turbūt Tarkovskio "Soliaris" ir Starevičiaus filmukų retrospektyva (pastarojo pozityvumo buvo kelios tonos) bei Mickevičiaus "Ne".

O dėl parodų – tai ŠMC visiškai išsisėmė, bet priviso daug konkuruoti tarpusavyje linkusių parodėlių. Smagu, mažiau monopolijos.