Apsidairę ir susižvalgę tęsiame begėdišką, relaksacinį ekskursą į praėjusių metų literatūrinius įspūdžius ir akcentus – ir šiuo tęsiniu baigiame, nes mūsų šlapių delnų ir vyzdžių nesu/laukia Š(it)ie, nauji metai, dienos, vakarai ir dvimačiai malonumai. Gal priblokš jie netikėtais skliaustų, brūkšnių ir slashų deriniais? Šįkart į tuos pačius negrabius ir diletantiškus klausimus, bet kuo šviežiausiai, turiningiausiai sutiko atsakyti G & G – daugiau ar mažiau muzikaliai patyrę poetai, t.y., Gintaras Grajauskas ir Vaiva Grainytė. Skaitom.

Kas pozityviausio, jus geriausiai nuteikusio, atsitiko/susiformavo/"išėjo" 2003-iaisiais Lietuvos literatūrinėse erdvėse?

G.G. Hmm… Šiaip tai apytuščiai metai. Nors knygų leidyba Lietuvoje, sako, klesti ir bujoja, bet didesnių atradimų kaip ir nebuvo. Tiesa, džiaugiuosi, kad į literatūrinę erdvę sugrįžo Valdas Papievis. Nors jo naujojo romano apie Paryžių dar nespėjau perskaityti, vis tiek džiaugiuosi. Aprioriškai.

Nors yra ir daugiau smagiai nuteikiančių dalykėlių – kad ir tas keistas faktas, jog Lietuvoje, nepaisant nieko, nuolat atsiranda jaunų stiprių poetų. Tik kitas klausimas – kur jie visi dingsta paskui, kai pradeda senti? Keletą jų esu slapčia pasekęs. Paprastai pėdsakai dingsta reklamos atvašynuose arba "piaro" džiunglėse… Nieko nepadarysi - natūrali atranka.

V.G. Čia, ko gero, derėtų nulenkus galvą paminėti Roberto Kundroto knygų leidyklą ir pasidžiaugti, kad būtent "Pasviręs pasaulis" apsiėmė perleisti Sauliaus Tomo Kondroto "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą"! Iki tol tekdavo tik nesmagiai graudintis prie bibliotekos lentynos, kad, pvz., Kondroto "Žalčio žvilgsnio" knygos grąžinimo terminų lapelis visiškai tuščias.

Gerai nuteikė ir taip jau visų apkalbėtas ir perkalbėtas Jurgos Ivanauskaitės "Placebas"; kaip pozityvus 2003 m. reiškinys paminėtinas solidus krustelėjimas lietuvių dramaturgijos erdvėse – L.Sintijos Černiauskaitės "Liučė čiuožia" (reikia tik apgailestauti dėl pjesės degradacijos ją perkeliant į teatro sceną).

Apskritai džiugina pats lietuviškos literatūros gausėjimas, ypač žiemą, kai peršlapus kojas galiu knygyne ką nors "ant greitųjų" perversti: jei ne K.Sają ar S.Gedą, tai B.Vilimaitę ar D.Pocevičių.

Tiesa, euforiją sukelia ir neįtikėtinos nuolaidos "Vagos" knygyne, pvz., Ramintos Lampsaitis "Bronius Kutavičius: a music of sings and changes" – nepilni 4 Lt.!!! (Paskui man, vos kvapą gaudančiai, kasininkė: viskas dėl to, kad leidykla perdozavo, neapskaičiavo tiražo.)

Kas labiausiai dėmesio verta mus – arba jus atskirai – aplankė iš užsienio?

V.G. Žibunto Mikšio (popieriniai) laiškai iš Paryžiaus – įstabi ironija ir vizualiai patrauklus braižas.

Žinoma, (ypač pastarąją savaitę) labai džiugino antikinės graikų komedijos&tragedijos – iki tol dar niekad neteko sapnuoti absurdo su graikų mitologijos prieskoniu, pvz., Fedra dirba 26 autobuso vairuotoja, paskui virsta Prometėjo skulptūrėle, ją praryja katė, Antigonė eina vaduoti Prometėjo, bet Prometėjas iš tikrųjų yra ne ta skulptūrėlė, o Botanikos sodo direktorius... tiek to...

G.G. Nežinau, kaip jus, o manęs tai niekas nelankė. Joks užsienietis. Aš pats lankiausi – juk daug smagiau nei svečius priimti. Nei tau balių ruošti, nei indų plauti.

O labiausiai dėmesio vertų dalykų pilna ir čia. Tiesiog po kojomis voliojasi.

Ką lietuviško-rašytinio rekomenduotumėte eksportui į daugiau ar mažiau literature-conscious šalis?

V.G. S.T.Kontrotą (nors, kita vertus, čia didelė grėsmė verčiant išdvasinti rašymo stilių). Apskritai – rekomenduočiau eksportą.

G.G. Nesu literatūros verslininkas, bet drįstu prognozuoti, jog geri tekstai – ir Afrikoje geri. Didžiausia lietuvių problema – vertimai. Esame maža šalis. Per maža pasaulinei knygų rinkai. Kita vertus, egzistuoja profesionalams žinomi literatūros eksporto kanonai. Viena tokia sena knygų mugių liūtė, ciniška kaip viešnamio šveicorius, man juos suformulavo taip: "Jei nori būti eksportuojamas rašytojas, turi būti moteriškos lyties, iki 35-erių metų, fotogeniškas, komunikabilus, laisvai kalbėti bent keletu didžiųjų pasaulio kalbų bei rašyti prozą". Paskui patylėjo, įrudusiais pirštais pamankė cigaretę, užsitraukė dūmą ir pridūrė: "A, vos nepamiršau: suprantama, dar reikia, kad ta proza būtų jei jau ne gera, tai bent vidutiniška".

Nors neatitinku vos ne visų išvardintų eksporto standartų (tiesą sakant, esu beveik ideali jų priešingybė) ir neturiu jokių ISO sertifikatų, man kol kas sekasi. Pačiam keista. Gal turiu kokią slaptą charizmą?..

Ką nematyta išleido/užrašė Lietuvos piliečiai, ir ko jiems pritrūko, palyginti su kaimynais – Lenkija, Latvija, Rusija, Skandinavija? Kaimynų metų šviesuliai.

G.G. XXI amžius – ką jau čia tokio nematyto išdroši. Panašiai Lietuvoje, panašiai ir pas kaimynus. Netrukus apskritai visur bus vienas ir tas pats eurokompotas. Nors, beje, artimiausius kaimynus mes kažkodėl pažįstam prasčiausiai. Per mažai egzotikos, ar ką… O ten tikrai galima susirasti šį tą tinkamo savo skoniui – jei ne lenką Swietlickį, tai švedą Öijerį ar latvį Verdinį. Jau nekalbant apie visus rusų sorokinus su pelevinais.

V.G. Čia tamstai paminėjus Rusiją ir kitus kaimynus, (nors ne į temą) prisiminė popezoterinė literatūra, taip smarkiai įsibėgėjusi lietuvių kalba. Va, mano 15-metė pusseserė dabar turi galimybę nagrinėti čakrines schemas ir Mėnulio padėtis zodiako ženkluose – anksčiau varvindavo seilę prie slavinio tunto.

Tiesa, pasirodė n-oji Hario Poterio serija lietuvių kalba – kas reiškia sėkmingą vaikų sąmonės niveliaciją.

Ar galite prisiminti ir išskirti keletą tarpdisciplininių iniciatyvų, kuriose dalyvavo ir tekstai? Jei Ryga, tarkime, turi "Orbitą", ar gali būti kas nors panašaus Lietuvoje?

G.G. Negaliu, bet nelabai ir noriu. Nes netikiu, jog tos tarpdisciplininės iniciatyvos yra kokia nors panacėja. Beje, pats terminas atsirado, kai didieji gamybos koncernai pradėjo pastebėti, jog jų kūrybiniai darbuotojai vis labiau užsisklendžia savo siaurutėje specializacijoje ir bunka, taip sakant, ne dienomis, o valandomis. Tuomet ir buvo pasiūlyta šviežių idėjų semtis iš kitų sričių. Sukurta ištisa interdisciplininė teorija, turinti išgelbėti nuo idėjų bado. Sako, jog koncernams tai šiek tiek padėjo. Nesinorėtų vesti tiesioginių paralelių nuo koncernų prie literatūros, tačiau apie kai kuriuos grėsmingus bendrumus galima būtų ir pagalvoti… Nors manau, kad situacijos pernelyg dramatizuoti neverta: dauguma bandymų "sintezuoti" menus yra paprasčiausiai siekis pateikti savo "prekę" kuo spalvingesniame popierėlyje. Kad būtų "prikolas". Nes jei liktų vien nuogas tekstas, vargšą autorių publika gali netyčia ir primušti… Šou biznis, ir tiek.

V.G. Mhm...a, prisiminiau! Darius Jurevičius (poezija-fotografija-video-instaliacijos), Raimundas Eimontas irgi mėgėjas tokių tarpdisciplinų (pvz., "Lango" galerijoje šį rudenį).

Kas dar nepasakyta apie... naująsias interneto vietas literatūrai (kaip antai nevykeliai.lt, tekstai.lt, varioburnos.com, culture.lt – pridurkite savo) – Lietuvoje; ir ką nelietuviška būtina lankyti?

G.G. Kad apie lietuviškas nieko naujo nepridursiu – kitų neaptikau. Yra, be abejo, ir daugiau, bet didžiuma jų klaikiai mėgėjiški. Arba apskritai tokios autoerotiškų grafomanų gulyklos.

Iš nelietuviškų dabar greitosiomis atsimenu tik www.lyricline.org

V.G. Pvz., www.kitoks.lt – gera terpė paganyti egodemonus pretenzingiems paaugliams, grafomanams susireikšminti.

Kita vertus, gerai, kad yra tokie dalykai – plėtojasi komunikacija, saviterapija, pažintis su autoriais.

...o apie romanus, suklijuotus iš el. laiškų, netikėtas prozininkes merginas bei prozininkus pankus, eiles, ne/vykusius festivalius ir ką dar?

G.G. Ką dar? O ką gi dar – negi ko nors dar trūksta?.. Skaičiuojančių arklių nebent.

A, prisiminiau. Yra tokia rusiška "čiastuška":

Nad sielom fignia letala
serebristovo metala.
Očen’ mnogo v naši dni
neopoznanoj figni.

Va, dabar viskas. Atsakiau.

V.G. Neseniai su Luku Devita juokėmės, kad kelis metus rašyti šyzalaiškiai pasiekė filologinės žiemos almanachą.

El. ir šiaip laiškai – bene geriausia medžiaga romanui.

Čia derėtų prisiminti Roberto Kundroto ir K.Gruzincevo "Nelegalus" (kad ir 2002 m. išleistus).

Kada paskutinįkart ir ką veikėt "Suokalbyje"? O gal kur nors geriau?

G.G. Eee… Regis, kokiais 2002-aisiais. Valgiau šaltibarščius. Nieko, visai neblogi šaltibarščiai buvo.

Kur geriau? Bet kur, kur niekas nesiginčija ištisomis dienomis kuris čia geriausias poetas. Tai nuobodu ir užknisa.

Visai gerai kartais būna mano virtuvėje su keletu bičiulių. Mano virtuvė, laimė, Klaipėdoje, todėl nuoširdžiai tikiuosi, jog etatiniai "suokalbininkai" iki manęs neatsikraustys.

Kas pernai buvo palankiausia įvairaus plauko raštams?

V.G. Saulės, Mėnulio užtemimai, planetinės kombinacijos, meteorų lietus, politiniai skandalai, rutina.

G.G. Keistas klausimas. Viskas buvo palanku, manyčiau. Meteorologinės sąlygos palankios. Radiacinis fonas normalus. Jūs gal nepatikėsit, bet raštams palanku lygiai tas pats, kas ir bulvėms. O bulvės, sako, pernai užaugo didelės ir storos. Taigi viskas OK.

2003 m. daiktai, džiaugsmai, pavardės kritikoje bei publicistikoje.

G.G. Daiktai? 1. Džiovinta aligatoriaus letenėlė, kurią parsivežiau iš Naujojo Orleano; 2. Nauji batai; 3. AthlonXP +2400.

Džiaugsmų irgi buvo, bet nevardinsiu. Vienas džiaugsiuos.

O pavardės, kritika ir publicistika man šiame klausime prie daiktų ir džiaugsmų visiškai nedera. Juk ir pats matai, kad nelimpa, nors tu ką. Tiesiog gadina visą klausimą. Todėl aš jas visas ramia sąžine išmetu. Urmu.

V.G. daiktai: medinė meksikietiško demono skulptūrėlė; pavardės kritikoje: Ramunė Marcinkevičiūtė, Algis Uždavinys; džiaugsmai: įstojimas į LMA.

O kaip vertintumėt naująjį teatro gamintojų įdirbį?

V.G. Iš naujosios kartos režisierių simpatijas pareikščiau Albertui Vidžiūnui – solidžių kritikų, mano nuomone, tinkamai neįvertintam dėl alogiškumo/veiksmų nemotyvuotumo "Gvilyje ir panke", bet kartais (dažniausiai) stuburo (racionalumo) nebuvimas tik padeda veiksmingiau kontaktuoti su pasąmone, ypač kai šalia eina subtilus siurrealizmo ir nesvarumo prieskonis.

Išvardinkite pagaliau po tris pernai daugiausia malonumo atnešusius muzikos albumus (koncertus?), vakarėlius, kino filmus, na, ir gal kokias parodas ar ką.

G.G. "West African Drummers" koncertas Ajovoje, Naujojo Orleano muzikiniai klubai, Bregovičiaus "Pasakojimai apie vestuves bei laidotuves", Jarmuscho "Bėgant nuo teisingumo".

V.G. Su muzika šįmet neįtikėtai skurdžiai – asmeninė fonoteka liko beveik nepagausėjusi, tenkinaus turimomis senienomis.

-iausi 2003 albumai: Rogerio Waterso "Amused to death", Kate Bush, na, ir "Anties" "Kažkas atsitiko".

Itin džiugina LRT radijo 1 ir 2 programos "Džiazo valanda", "Modus".

Iš filmų – tik šiais metais mano atrastas A.Tarkovskio "Stalkeris", "Veidrodis", A.Puipos "Moteris ir keturi jos vyrai".

Smagu dėl lietuviško kino plėtros: I.Jonyno "Sekmadienis toks, koks yra", Miškinio "Lengvai ir saldžiai", V.V.Landsbergio "Jonukas ir Grytutė".

Vakarėliai? Performansai pajūryje šią žiemą, postmokyklinė psichodelika balkone.

„Literatūra ir Menas“