Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Dievas užsiėmęs

2006-06-24
Dievas užsiėmęs

Siūlome „Literatūroje ir mene“ paskelbtą dviejų latvių žurnalistų interviu su rašytoju Kurt Vonnegut. Šis rašytojas garsėja ekscentriškomis ištarmėmis bei ironija. Kartu yra vienas įdomiausių šių laikų vartotojiškos visuomenės kritikų.


A. Rytupas. Prašom nusakyti, kas įvyko Amerikai užpuolus Iraką?

K. Vonnegutas. Mano valstybėj klesti beprotybė, nes vienas silpnaprotis žmogus ją apvogė, apvogė visą pasaulį. Mes esam vienintelė pasaulio valstybė, iki dantų apsiginklavusi. Tai pasaulinė katastrofa. Žmonės klausinėja, kodėl amerikiečiai neapkenčiami, kodėl deginamos jų vėliavos ir panašiai. Mūsų nekentė gerokai prieš šiuos įvykius, nes mūsų didžiosios korporacijos primetė naujausių technologijų ir ekonominės veiklos schemas, sugriovusias žmonių savigarbą, sunaikinusias kultūras. Taip elgtis ne juokai. Dabar tai pavirto pasaulinio masto nelaime.

A. Rytupas. Bet kaip galėjo atsitikti, kad toks idiotas tapo JAV prezidentu?

K. Vonnegutas. Tai iš dalies susiję su mūsų rinkimų sistema... Be to, maždaug penkiasdešimt procentų mūsų, jūsų arba kurios kitos tautos visuomet yra kvailiai. (Juokiasi.)

A. Rytupas. Ar tikrai tik penkiasdešimt?

K. Vonnegutas. Apskritai nenorėjau būti šiurkštus jūsų valstybės atžvilgiu. (Juokiasi.) Mūsų valdymo forma šiuo metu yra televizija. Televizija – tikroji valdžia, daugeliui žmonių televizija atstoja gyvenimą. Taigi taip, mes bombarduodami puikiai prasiblaškėme, kol mūsų tvirtieji kariai veržėsi į priekį, bet tai buvo televizijos šou, beveik visiems tapęs pagrindiniu žinių šaltiniu. Kaip patrauklu! Filmai apie karą padarė karą gerbiamą, nors karas yra bjauriausia liga, kuria gali susirgti šis pasaulis, tačiau filmai rodo, kad jis to vertas. Man gaila, kad šiuo metu mūsų valstybė valdo visą pasaulį, nes tai baisi valstybė.

A. Rytupas. Ar jūs patriotas?

K. Vonnegutas. Aš net nežinau, ką šis žodis reiškia. Apskritai myliu amerikiečių tautą, myliu Jungtines Valstijas, mano protėviai, kurie čia persikėlė iš Vokietijos prieš Pilietinį karą, XIX a. septintame dešimtmetyje statė šią valstybę su viešosiomis mokyklomis, teatrais ir simfoniniais orkestrais. Bet dabar ši nuostabi valstybė paimta į nelaisvę.

A. Rytupas. Kas tai padarė?

K. Vonnegutas. Televizija!

A. Rytupas. Ar jūs žiūrite televizorių?

K. Vonnegutas. Kartais. Bet nepriklausau penkiasdešimčiai procentų mulkių. (Juokiasi.)

A. Rytupas. Taigi jums pavyko išvengti visuotinio kvailumo?

K. Vonnegutas. Manau, kad taip. Jei esate nors truputį inteligentiškas, jeigu jūsų senoliai buvo inteligentai, tai tikrai atpažįstate visiškai bukus žmones.

A. Rytupas. Herakleitas yra pasakęs: „Karas – visa ko tėvas“. Ar jūs manote, kad karas turi kokią nors prasmę?

K. Vonnegutas. Jokios. Tai sunkiausia šios planetos liga. 2003 m. vasario 15 d. žmonės visame pasaulyje – Bankoke, Australijoje, čia, Maskvoje – protestavo: „Prašome vėl neįsivaryti šios neišgydomos ligos“. Ne, tai jokiu būdu ne kūrybingas sumanymas.

A. Rytupas. Taigi jis beprasmis?

K. Vonnegutas. Galbūt prasmingas tik kaip pramoga ir galimybė sutelkti valdžią kelių žmonių rankose, o tai atrodo svarbu mus ginant, bet... Apskritai taip, karas nuostabus. Jis nužudė dvidešimt milijonų Sovietų Sąjungos jaunuolių, jis – kūryba, gimdanti naujus dalykus. (Juokiasi.)

A. Rytupas. Kaip jūs likot gyvas per Dresdeno bombardavimą?

K. Vonnegutas. Tiesiog pasisekė. Likti gyvam padėjo sėkmė, nors beveik nebuvo tokios galimybės. Nebuvo nė vienos slėptuvės nuo bombų, nes vokiečių karinės pajėgos stovėjo toli nuo Dresdeno, jis buvo paskelbtas atviru miestu, kad jo niekas neužpultų. O mes, karo belaisviai, buvom laikomi skerdykloje, ir atsitiktinumas, jog po ja buvo didelis šaltas rūsys mėsai laikyti. Turbūt jie neturėjo šaldytuvo. Mes buvome ten, apačioje, ir aš kartu su keliais šimtais kitų likau gyvas. Be to, aplinkui buvo aikštė galvijams ir karvėms, taigi skerdykla negalėjo užsidegti. Tačiau visas Dresdenas virto ugnies stulpu. Mačiau sovietinius karius, lietuvius, estus, latvius, kurie, eidami per miestą, negalėjo patikėti, kad viskas sugriauta. Tai britai mus bombardavo. Bombardavimas buvo beprasmiškas, nes puldami miestą jūs norite užimti ne griuvėsius, o miestą. Jūs norite įžengti į miestą, norite, kad veiktų tualetai ir telefonai, namai turėtų stogus, po kuriais galima pasislėpti nuo lietaus. Didžiosios Britanijos parlamente buvo piktinamasi – kodėl visur, kur užimamas koks nors miestas, nieko nebelieka? (Juokiasi.) Tai tiek apie kūrybą... Nesuprantu, iš kur jums šovė mintis, kad karas yra kuo nors geras. Taip, žinoma, ginklai tobulinami, gaminami vis efektyvesni, taip.

A. Rytupas. Ar jūs jautėt kam nors dėkingumą už tai, kad likot gyvas per Antrąjį pasaulinį karą?

K. Vonnegutas. Ne, tai tebuvo sėkmė. Ar kalbat apie Dievą? Žinot, aš esu vadinamojo Amerikiečių humanistų susivienijimo garbės prezidentas. Juk žinot, ką reiškia žodis „laisvamanis“, tai europiečių žodis. Mano senoliai, kurie čia atsikėlė XIX amžiuje, buvo išsilavinę žmonės, laisvamaniai. Jie buvo įsitikinę, kad kunigai tauškia niekus, bet žinojo, kad čia vyksta kai kas labai svarbaus. Šiam Amerikiečių humanistų susivienijimui priklauso žmonės, kurie elgiasi dorai, nelaukdami atlygio arba bausmės po mirties. Jie tarnauja tik vienai abstrakcijai, kurią jie gerai pažįsta, – mūsų bendrijai. Tai nereiškia, kad esam prievartautojų ir vagių pulkelis. Manau, esam žmonių grupė, geriausiai besielgianti šioje valstybėje.

A. Rytupas. O kodėl jūs gerai elgiatės negalvodami apie atlygį arba bausmę?

K. Vonnegutas. Kad žmonija galėtų išgyventi.

A. Rytupas. Gerai elgdamasi?

K. Vonnegutas. Taip. Aš elgiuosi dorai, esu mandagus, pavyzdžiui, su jumis, nes tai gerai pasauliui ir man, nes žmonės ir su manimi gerai elgiasi, jeigu aš jiems esu geras.

A. Rytupas. Ar tikite, kad šis pasaulis – geriausias iš visų įmanomų pasaulių?

K. Vonnegutas. Ne. Apskritai nežinau, kaip nežinau, ar visatoje yra kitų gyvenamų planetų. Turėtų būti, nes jų tiek daug. Ne, man nepatinka šis pasaulis, man nepatinka šis karas. Man nepatinka, kad dvidešimt du milijonai Sovietų Sąjungos žmonių žuvo Antrajame pasauliniame kare, man bjauru klausytis apie ispanų inkviziciją, man bjauru klausytis apie gladiatorių kovas Romoje. Nėra nieko, dėl ko man šis pasaulis galėtų patikti, bet, manau, jo pagerinti neįmanoma. Šiuo metu daugiausia problemų sukelia tie žmonės, kurie mano, kad Dievas palaiko jų pusę (juokiasi) ir kad kariaudami jie tarnauja Dievui. Kokią jūs išpažįstat religiją?

A. Rytupas. Esu krikščionis. Norėjau paklausti, ką šiame pasaulyje reikėtų patobulinti ir kaip tai reikėtų padaryti?

K. Vonnegutas. Vienas žmogus man parašė laišką, kuriame teigia, jog per visas mano knygas driekiasi gija – labai paprasta išvada: „Meilė gali nuvilti, bet mandagumas – niekada“. Mes turime taikytis, o ne visą laiką ruoštis kovai ir visą laiką neapkęsti. Religija padeda puoselėti neapykantą kitų religijų atstovams. George’as Bushas yra krikščionis, taigi jis – Dievo pusėje. Kurioje pusėje esu aš? Nė vienoje.

A. Rytupas. Manęs krikščionybė ko nors neapkęst nemokė, čia kažkoks nesusipratimas – ir istorinis, ir šiandieninis. Prisimenu, kad vienas jūsų veikėjas, Kilgoras Trautas, patenkinęs savo gamtinius poreikius, jautėsi kaip visatos Kūrėjo akys, ausys ir sąžinė. Kaip manote, ar ir jaunasis George’as Bushas jautėsi kaip Kūrėjo sąžinė?

K. Vonnegutas. Apskritai pamišę žmonės tiki įvairiausiais dalykais. (Juokiasi.) Jis yra prikalbėjęs beprotiškų dalykų... Kare žudomi žmonės, sužeidžiamos tautos. Krikščionybės vertybė yra parapija, žmonės, kurie vis susitinka. Mums visiems reikia platesnės šeimos. Tuo bažnyčia vertinga. Ramina galimybė kiekvieną sekmadienį susitikti su kitais žmonėmis.

A. Rytupas. Ką jūs veikiate, kai susitinkate?

K. Vonnegutas. Aš kalbėjau apie ėjimą į bažnyčią.

A. Rytupas. Aš klausiau apie humanistų susirinkimus...

K. Vonnegutas. Ne, mums tenka apseiti be šito. Parapija – maloniausias dalykas krikščionybėje, ir, žinoma, žmonėms patinka susitikti, taip ir turi būti. Bet jeigu manote, kad maloni savijauta bažnyčioje įrodo Jėzaus Kristaus dieviškumą, tai jūs ne itin geras mokslininkas. Jūs jaučiat dieviškąją dvasią, bet iš tikrųjų jums malonius jausmus sukelia buvimas žmonių kompanijoje ir muzika, menas. Visa tai puiku, apie tai aš nekalbu.

A. Rytupas. Ar galite papasakoti kokią nors istoriją, charakterizuojančią visą jūsų gyvenimą?

K. Vonnegutas. Tokios istorijos nėra. O jūs tokią turite? Dostojevskis yra pasakęs, kad „vienas šventas vaikystės prisiminimas – geriausias išsilavinimas“. Aš tokio neturiu.

A. Rytupas. Ar prisimenat Williamo Goldingo romaną „Laisvasis kritimas“? Ar jaučiate, kad nuo tam tikros akimirkos jūsų gyvenimas pradėjo kristi?

K. Vonnegutas. Kai mane suėmė naciai, nemaniau, kad tai geriausia, kas galėjo man atsitikti... (Nuoširdžiai juokiasi.)

A. Rytupas. Bet paskui jūs vėl pakilote...

K. Vonnegutas. Aišku, bet tai buvo gryna sėkmė. Yra vienas nuostabus Nietzsche’s posakis: „Tik tvirtai tikintis žmogus gali sau leisti skepticizmo prabangą“. Aš galiu sau tai leisti, nes žinau, jog vyksta kai kas labai svarbaus, bet nesiruošiu klausyti dvasininkų aiškinimų, kas tai yra. Pirma, norėčiau būti mokslininkas, mano išsilavinimas daugeliu atžvilgių yra mokslinis. Mano brolis buvo žinomas mokslininkas, jis mirė prieš porą metų.

A. Rytupas. Jūsų pacituoti žodžiai kalba aie tvirtą tikėjimą kažkuo...

K. Vonnegutas. Taip. Vyksta kažkas svarbaus, o aš nesu pakankamai protingas, kad suprasčiau, kas tai yra, bet man tai patinka. Taip ir klausantis muzikos – negi turiu aiškinti, kaip mane veikia ta muzika? Visa tai stebuklinga.

A. Rytupas. Jūs kalbate apie pasaulį?

K. Vonnegutas. Apie visatą, apie tai, kas mes esam, apie tai, kad štai čia yra šis stalas.

A. Rytupas. Visa tai stebuklinga? Kuo prasmingas jūsų mokslinis protas, jeigu jis nepajėgia paaiškinti visatos?

K. Vonnegutas. Klausykit, yra žmonių, kurie sumano visokiausių kvailysčių, kad paaiškintų tai, kas vyksta, bet aš esu gana gerai išsilavinęs, kad jais netikėčiau. Pateisindamas savo nebuvimą bažnyčioje, neturiu visko aiškinti. Yra įvairių apie tai istorijas pasakojančių žmonių, bet aš jais netikiu.

A. Rytupas. Taigi jūs kalbat apie stebuklą...

K. Vonnegutas. Klausykit, sakysim taip – tai didžiausias išradimas, velniai rautų, kokį esu regėjęs savo gyvenime.

A. Rytupas. Vienas argumentas, įrodantis gerojo Dievo egzistavimą, paremtas įsitikinimu, jog neįmanoma visko suvokti, nes tai grynas atsitiktinumas.

K. Vonnegutas. Ar ne todėl kiekvienas gatvės kalbėtojas man gali pasakyti, kaip viskas atsirado, ar ne? (Ilgai juokiasi.)

U. Tyruonis. Hermano Hesse’s romano „Stepių vilkas“ veikėjas gali pasirinkti – įeiti į kambarį, kur susirinko visos jo kada nors sugundytos moterys, ir jas laimėti, arba lipti į medį su automatu ir iššaudyti visus kvailus keliautojus automobiliais. Ką jūs pasirinktumėt?

K. Vonnegutas. Motociklą. (Skaniai juokiasi.)

A. Rytupas. O jei turėtumėt galimybę ką nors nušauti...

K. Vonnegutas. Tokią galimybę aš turėjau, buvau pėstininkas.

A. Rytupas. Ar ką nors nužudėte?

K. Vonnegutas. (Po tylos pauzės, žiūrėdamas tiesiai į akis.) Tai ne jūsų reikalas.

A. Rytupas. Žinoma. Bet jeigu jūs ir vėl turėtumėt tokią galimybę, ką nužudytumėt?

K. Vonnegutas. Save.

A. Rytupas. Kodėl?

K. Vonnegutas. Nes man čia nepatinka. Man nepatinka, kas daroma kitiems žmonėms. Tragiška, kai šitaip žmonės elgiasi vieni su kitais. Jeigu aš nusižudysiu, visata pranyks. Neliks besistebinčio, iš kur visa tai atsirado. (Ilgai ir garsiai juokiasi.)

A. Rytupas. Kaip šie dalykai jūsų galvoje susiję – viena vertus, viskas yra stebuklas, kita vertus, jums šis išradimas nepatinka.

K. Vonnegutas. Man nepatinka, kas daroma žmonėms. Kaip gyvenamoji vieta mūsų planeta, prakeiktoji, yra graži ir nuostabiai sukurta, bet baisus šios vietos kančių mastas: daugiausia jas sukelia žmonės, ne tiek daug gamta – ugnikalniai, žaibai ir uraganai. Man nepatinka, ką žmonės daro šiai gražiai planetai.

A. Rytupas. Prieš kelias dienas mes kalbėjomės su indėnais hopiais. Jie nepakeitė savo gyvenamosios vietos beveik du tūkstančius metų. Mes jų klausėme, koks jų santykis su baltaisiais, jie atsakė – ramus, nes jie tiki senu pasakojimu, kad baltiesiems greitai nusibos, jie sulips į laivą ir nuskris į Mėnulį. Taigi greitai jų nebeliks, dėl jų jaudintis neverta. Ar kada nors pagalvojot, jog amerikiečių kultūros pamatas yra vietinių gyventojų kraujas?

K. Vonnegutas. Aišku. Kiek žinau, Kristupo Kolumbo, pasiekusio Vakarų pusrutulį, gyslomis tekėjo latvių kraujas, bet kuriuo atveju – europiečių. Jūs kalbėjot apie visus blogus dalykus, daromus amerikiečių, bet apsidairykit, ką yra padarę europiečiai. Ispanai, britai, prancūzai. Kai pasirodė Kolumbas, čia gyveno 95 milijonai indėnų. Daugelį jų išnaikino ligos, europiečiams užtekdavo nusičiaudėti tarp indėnų, ir tie krisdavo kaip musės. Jūs kalbėjote apie bloguosius amerikiečių darbus. Gerai, bet kas yra jūsų tautos pamatas? Kraujas. Jūs buvote rusų imperijos dalis.

A. Rytupas. Latviai niekada neturėjo imperijos, jie daugiausia žudė vienas kitą ir kaimynus. Užtat latvių mitologija kalba apie 700 metų vergiją...

K. Vonnegutas. Kokie mieli jūs atrodot, ir kokie nepakenčiami mes! Norėčiau, kad ir mes turėtume tokią istoriją. Esu amerikiečių kultūros dalis, ją kūriau, nes esu rašytojas. Mano senoliams nepriklausė nė vienas vergas, jie niekada nenužudė nė vieno indėno. Jūs mane prislėgėt, dabar jaučiuosi kaltas dėl genocido ir vergijos. Jūs nemandagus. Aš esu amerikietis. Mes esam europiečiai, gerai? Jūs kalbatės su europiečiu, aš rašau kalba, atkeliavusia iš Anglijos, daugelį knygų, kurias skaičiau vaikystėje, buvo parašę anglai. Mūsų kultūra europietiška...

A. Rytupas. Atleiskit. Šiame įvairių tautų mišinyje, vadinamame Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, yra kai kas keista. Kai jūs sakote esąs europietis ir amerikietis, aš nebesuprantu, kas jūs?

K. Vonnegutas. Galėčiau keliauti po visą šią valstybę ir kiekvienoje vietoje parodyti – tai ir tai priklauso europiečiams. Esam nenormaliai turtingi – daugybė iškasenų, turtinga augmenija. Esam milžiniški ir, deja, apsiginklavę ligi dantų siaubingais ginklais, o žmonės, norintys panaudoti šiuos ginklus, yra įkalinę mūsų valdžią ir kartu – visą planetą.

A. Rytupas. Kodėl?

K. Vonnegutas. Kaip tai „kodėl“? Nes jiems tai leido Dievas! (Juokiasi.)

A. Rytupas. Vakar mes kalbėjomės su Susan Sontag, ir ji pasakė, kad visa tai dėl pinigų, nedidelės žmonių grupelės stengiasi praturtėti ir paremti amerikiečių triumfą. Ar jūs taip pat manot?

K. Vonnegutas. Jeigu galėtume viską taip paprastai paaiškinti... (Juokiasi.) Aišku, kad visa tai dėl pinigų. Bet kartu ir ne – visa tai dėl psichinių ligų, visa tai dėl asmenybių, dėl prigimties, ir, žinoma, galų gale už viską bus sumokėta pinigais. Balzacas yra pasakęs: „Už didelio turto visada slypi didelis nusikaltimas“. Teisybė, kad daugelį, ne, visus žmones vilioja didelis turtas.

A. Rytupas. Ar jūs bijote mirti?

K. Vonnegutas. Visai nebijau. Mes, humanistai, iš mirties nieko nelaukiam, mes negalvojam, kaip atrodys viešbučiai, kuriuose apsistosim po mirties. Žinot, kai atvyko ispanai, nuostabieji ispanai, grasinę gyvą sudeginti indėnų genties vadą, nes jis netikėjo Jėzumi ir neįtikėjo... jie, kurdami laužą, pakėlė kryžių, kad indėnas jį pabučiuotų. Vadas paklausė: „Kam?“ Ispanai atsakė: „Kad tu patektum į dangų!“ Indėnas nusistebėjo: „Ar ir ten bus tokių pačių žmonių kaip jūs?“ (Ilgai juokiasi.)

A. Rytupas. Kodėl tiek daug visokio mėšlo?

K. Vonnegutas. Nes tai leidžia Dievas, ir visa tai turi kažkokią gilią prasmę, mes tik pernelyg kvaili, kad ją suprastumėm. Dievas kažką daro, jis iš tikrųjų labai užsiėmęs.

A. Rytupas. Ar jūs tuo tikite?

K. Vonnegutas. Nė trupučio, todėl ironizuoju.

A. Rytupas. Pakartosiu klausimą – kodėl tiek daug visokio mėšlo?

K. Vonnegutas. Todėl, kad žmonės blogai elgiasi. Visai nesunku sukurti gero elgesio taisykles. Sugalvoti taisykles, kaip įsigyti pinigų arba sugundyti moterį, yra daug sunkiau. Aš nevogsiu, nežudysiu, nemeluosiu.

A. Rytupas. Kuris iš dešimties Dievo įsakymų jums nepatinka?

K. Vonnegutas. Pirmasis: neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

A. Rytupas. O kiti jums atrodo daugiau mažiau priimtini?

K. Vonnegutas. Taip, jei norite gyventi santarvėje. Kitaip žmonėms teks visą laiką nuo jūsų gintis... Viską iškalbėjau ligi dugno.

A. Rytupas, U. Tyruonis. Ačiū.


Iš latvių kalbos vertė Vilma Kalėdytė
„Rīgas laiks“, 2003 m., Nr. 6



A. Rytupas, U. Tyruonis
 

Rašytojai

Kurt  Vonnegut Jr.
1922 - 2007
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-26 13:16
Trolis
Pasikėlęs snobas - pats nesupranta, kad viskas yra dar sudėtingiau.

Beje, pacifists are pussies...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą