A. Škėmos kritika

A. Škėmos kritikos pagrindinis bruožas – ekspresyvumas ir eseistiškumas. Dauguma tekstų primena režisūrines improvizacijas, nei metodiškumu persunktus „rimtus“ moksladarbius. Modernusis autorius visuomet pastebi: „Apsiribojau tuo įspūdžiu, kurį įpūtė<…>. Palieku prozą ir kritiką kitiems.“ Atsitiktiniu „Literatūros lankų“ bendradarbiu pasikrikštijęs „Giesmės“ kompozitorius kuria lietuvių literatūros autentikos žemėlapį, kuriame tinkami apsistoti „didmiesčiai“ – K. Donelaitis, H. Radauskas, H. Nagys, J. Mekas.

Autoriaus tekstai dažniausiai skirti improvizacinei erdvei: „H. Radausko „Žiemos dainos“ aptarimas“, „J. Meko Semeniškių idilių aptarimas“, „Miesčioniškumo manifestacija“, „Lietuvių tremties literatūros mirtis?“.

A. Škėma rašė išeivijos spaudoje, nemažai polemizavo (Rinktiniuose raštuose pateikiama ne visa medžiaga). Daugiausia bendradarbiavo „Vienybės“ laikraštyje; 1954 m. kilo polemika liberalizmo klausimais dėl čia spausdintų jo ir A. Rannito straipsnių, kurioje dalyvavo Br. Raila („Laisvoji Lietuva“), V. Širvydas („Amerikos lietuvis“), V. Brizgys („Aidai“), kun. St. Yla („Draugas“), Niujorko ir Niu Džersio Kunigų vienybės valdyba („Darbininkai“). Rašyta ir „Atspindžiams“ (1952 m. ir 1953 m.). Pasirašinėjo Neliterato, Diletanto, Pusdiletančio, N. N., Š. I. A., Simo Rokėno, Vyt. Aimaros slapyvardžiais.

Kritiniuose straipsniuose ragino „pamiršti buvusios didelės valstybės prestižą, atkakliai kovoti dėl mažos tautos prestižo. Ne tiktai iškeliant mažos tautos momentą, kai ji skriaudžiama, bet kiekvieną dieną ir visą laiką parodant mažos tautos savigarbą.“* Apeliuojama į giliastruktūres (pasi)tikėjimo erdves: „Net ir religijoje Ponas Dievas egzistuoja Trijuose Asmenyse. Pasekant dieviškąją tvarką, tikėkimės, yra įmanomas žmogaus, lietuvio ir amerikono lidinys.“ Pagrindinė lietuvio – mažos tautos, bet „pilnutinio žmogaus“ problema ta, kad daugelis jaučia savo autoritetų impotenciją, nepajėgumą „lygiateisiškai diskutuoti su amerikietiškais partneriais“. Rašytojo, dramaturgo priesakas sau ir kitiems kūrėjams – „laužti bet kurią tematiką per jo gyvenamosios epochos prizmę, ir jo požiūris į ją – neišvengiamas“. Literatūra negalinti virsti raminamaisiais vaistais, susigiminiuoti su „sedatyvais, alkoholiu, pasamdytos moters (vyro) glamonėjimais“.

A. Škėmos kritinių tekstų kalba persunkta ironijos, išryškinančios tekste lyg fotojuostoje anekdotiškąsias lietuviškosios literatūros situacijas: „Te skaitytojas suvokia, kad jau žiloje pagonybėje buvo krikščionybės nujautimas; ir - būtinai – XX a. krikščionybės. Kai dėl epinių kūrinių, trijuose tautiškumą tenka skaidyti tautybėmis. Pvz., lietuvis – idealistas, rusas – sadistas, lenkas – išdavikas, amerikonas – materialistas“. Atsakymuose į „Literatūros lankų“ anketą (sudarė J. Kaupas, K. Ostrauskas), persunktuose minėta ironija, iškeliama „kritiko mėgėjo“ problema: „būtų gerai tas [jų – R. J.] recenzijas ar pasisakymus literatūros klausimais išversti, pvz., į anglų kalbą ir pateikti Vakarų kritikams. Tai pamokytų juos, kaip rimtai reiktų tuos kausimus nagrinėti“. „Neigiami“ reiškiniai literatūros gyvenime įvardijami kaip nykstantys, kur tik paskiri užsispyrėliai kovoja „prieš bendruomenės ir jos vadų moralę, bando epochiniai išrengti žmogų visoje jo nuogybėje, ieškojimuose, kilimuose ir kritimuose“, vaizduoja „mirtimi alsuojančią kančią“, seka Vakarus, rašo pernelyg „moderniškai“, kritikuoja „ant pjedestalų užšokusius“. Čia nuskamba ir A. Škėmos tiek kritikos, tiek kūrybos motto: mylėti žmogų net ir tada, kai jis netekęs savo pavidalo, kaip žydai prieš maldaujamą mirtį Izaoke, „keturpėsčiomis ropoja į savo finalą“. Iš minėtųjų atsakymų sužinome apie B. Pūkelevičiūtės  „pasisavintus“ autoriaus rankraščius, bevaisę, neskoningą eklektiką V. Bagd. Kūryboje (gal tai, turint omenyje A. Škėmos tekstų organizavimą, pajungtą vienai – mirties ir žmogaus – problemos ašiai, „aptikta“ postmodernizmo apraiška?)

Modernusis autorius opiai išgyvena ir „literatūrinio prieauglio“ nebūtį. Gausiai iliustruota tekstų ištraukomis, ekspresyviai nustatoma savo laiko literatūros galios ir negalių diagnozė. Visuotinai pripažinto metodo, sentimentaliai romantiško ir pseudopatriotinio, taikymą vadinamojoje „geto“ literatūroje Škėma aiškina remdamasis psichoanalizės žiniomis. Kalbama tiek apie individų, tiek apie kultūros, tautos „kaltės“, nepilnavertiškumo kompleksą: „Literatūrinis getas pasirengęs nužudyti kiekvieną neklišinę problemą, kiekvieną eksperimentą, kiekvieną bandymą pasivyti mus pralenkusius kaimynus.“ Autorius apmąsto esamos būklės priežastis, akcentuoja lietuvių literatūros jaunumą, kai tuo tarpu „kultūra auginama šimtmečiais“. Geto literatūra vengia aštrių kolizijų, stipraus krūvio tikros kančios, kurios kiekvienas momentas kritikų sutinkamas su pasipiktinimu ir pašaipa kaip vulgarybė, obsceniškumas ar skonio neturėjimas. A. Škėma stoja ginti literatūrinės iliuzijos, kuri, pasak jo, yra „poetinės tikrovės iliuzija, o ne pretenzija į getinį išsigelbėjimą“. Tokios poezijos atstovas esąs H. Radauskas – Škėmos mokytojas ir kritikas, atsisakęs lietuviškosios praeities, - ar H. Nagys (eil. „Saulės laikrodžiai“). H. Radausko „Lotofagų šalis“, H. Nagio „Sniego balandžiai“, A. Nykos – Niliūno „Rauda“ traktuojami kaip „pirmieji ženklai žūstančios kartos, žūstančios su jėga, bet jau pradedančios nebetekti atramos džiaugsmingo grožio estetikoje, savosios praeities elegiškame išsprendime ar metafiziniame tęstinume“. Proza atsiliekanti nuo poezijos, „daiktiškesnė, su skoningu romantišku pakilimu (ar švelniu humoro jausmu) net ir vidutiniam skaitytojui nesukelia griežtos reakcijos“. Joje tebedominuoja praeities – „prarastasis rojus“, - kurios problemos, kaip ir dabarties, „beveik nesprendžiamos pro dabartinės epochos prizmę“. Išimtys: Kanarėlė, Kelionė, atveriančios arbitralumo patirtį  literatūroje.

Straipsnyje „Lietuvių tremties literatūros mirtis?“ demistifikuojama tremtis akivaizdžia išeivijos sąvoka („pabėgimo gėda, kilniu melu pridengta“). A. Škėma: „Aš galvoju apie ištisų generacijų vystymąsi. Iš svetimų kraštų tegalima ir (ypač mums) reikia mokytis. Bet per ilgai mokytis – reiškia užsidaryti sentimentalėjančių gatvelių gete, asimiliuotis ar įklimpti į laipsnių rezignaciją<…>. Geto metodas pats populiariausias. Jį simbolizuoja vaizduotinės tėviškės žemės sauja, kurią laikas pūdo. Tuose puvėsiuose formuojasi perjautrinti prisiminimai, kiekvienais metais vis labiau lipnūs. <…> Literatūroje susiklijuoja hipertrofinis romantizmas ir sentimentalizmas.“ Iškeliama XIX a. pabaigos technika harmonizuojamo folkloro darkymo problema, „perkilninto ir sufarsinto kaimiečio“ scenoje diagnozė, kai peizažai tapomi pagal rusiškojo realizmo mokyklą. Škėmai literatūrinių ir istorinių aplinkybių dėka suprantama, kodėl „Mindaugas prakalbo it konsulas, atidarydamas dailės parodą“; „paskui praeities talentai tapo įrašyti į garbingųjų sąrašą savo priešams naikinti arba laikraščių laužymo nepritekliams užlopyti.“ Šeštadieninėse mokyklose arba žymaus aktoriaus rečitaliuose įrėminti Donelaitis, Maironis, Žemaitė. A. Škėma, suvokdamas lietuviškosios literatūros ir jos kritikos situaciją, siūlo jos vertintojams būti plataus akiračio aiškintojais, nes tik taip galima suteikti pagalbą „skorbutui“ gydyti. Panašiai kaip Baudrilarde’as, švysteli ekspresyvi refleksija: „Mokėkime <…> išmėsinėti praėjusių metų įvykius, kad kitais metais jie kuo mažiausiai dvoktų“ (str. 1948 m. literatūriniai ir teatriniai epizodai). Kritikas privaląs būti itin didelis eruditas, nes jo dėka formuojama skaitytojų opinija ir rašytojas. Aptariamas literatūros premijų skyrimas. H. Radauskas tituluojamas europiniu poetu: „Šviesos“ Nr. 6 atspausdinti šeši poeto eilėraščiai įvardijami kaip vertesni už gausias puslapiais knygas, metrines pripažintų poetų triadas: „originali tematika, ryškūs vaizdai, tarytum spalvų dėmės H. Matisse paveiksluose, ir verleniškas muzikalumas“. Straipsnyje „Atsakymas J. Cicėnui“ (Mintis, - 1949. II. 11. – Nr. 17) paneigiamas pastarojo oponavimas, kad „mūsų tremties sąlygomis dienraščių uždavinys grynai informacinis“. Reikalingi kiekvienos srities specialistų pasisakymai metams baigiantis, nes neeilinių, t.y. aprėpiančiųjų literatūrą, teatrą, dailę ir muziką labai maža.

Straipsnyje „Literatūros lankų antrojo numerio proga“ ypač reikliai ir taikliai tapomas „oficialusis literatūrinis gyvenimas“, tekantis „down“: “į liaudišką pasipelnėjimą, patriotišką, visišką filosofijos ir psichologijos nepažinimą,<…> į visišką žodžio, minties, vaizdo, aforizmo paniekinimą: akys – lino žiedas; širdis – plazdanti paukštelė, doras personažas niekada neišdrįs pasidaryti pusmetinio susišukavimo, rimtas personažas dėvi iškilią kaktą su raginiais akiniais <…>, į priemiestinį optimizmą, kuris tėra paprasčiausias savo literatūros išdavimas, sutampąs su „kolchoziniu optimizmu“ anapus uždangos. Į nuostabų „kritikų“ neišsimokslinimą ir sutingimą“, pastariesiems esant absoliučiai abejingiems dabartiniams Vakarų rašytojams, savuosius tebelyginant su Tolstojumi ar Dostojevskiu. Išreiškiamas pasitenkinimas antrojo „Literatūros lankų“ numerio prozaikais bei vertėjais, pateikiančiais literatūrą „be impotentiškų verkšlenimų apie prarastas dorybes“.

Straipsnyje „Atsakymas Jonui Aisčiui“ A. Škėma pabrėžia H. Nagio, A. Nykos – Niliūno, H. Radausko, A. Landsbergio Vakarų ir lietuvių literatūras sintetinančias potencijas; Donelaitis minimas kaip „vienas iš stipriausių pavyzdžių<…>, kur lietuviška ir vakarietiška dvasia susijungė“. Čia užsimenama ir apie J. Aisčio bei A. Nykos – Niliūno „nesutarimus“ („pagal Tilvytį: Aistis eidamas ratu, Nyką klibina dratu“). „Šiukšlių krūva“ – tai, pasak A. Škėmos, išeivijos „oficialioji literatūra“, sustingusi „nuosavos bambos stebėjime“. Kritikos nuoseklumas išlaikomas ir čia: „talento sąvoka man nesuponuoja Autoriteto sąvokos. Todėl pagerbdamas J. Aistį lyriką, kartais protestuoju prieš J. Aistį apžvalgininką ir recenzentą <…>. Vargu bau jis – kvalifikuotas psichoanalistas“. Tuo pačiu A. Škėma „Miesčioniškumo manifestacijoje“ nepateisina buvusio poeto (J. Kossu) paskutiniųjų rimavimų.

A. Škėmos kritikos ir literatūros publicistikos pozicija artima A. Nykos – Niliūno pozicijai. Netikėtos digresijos į pasaulinės literatūros, teatro, dailės reiškinius, laiko ir erdvės beizoliuotumas, suponuojantys ir vertybių atrankos kriterijus. „Man buvo artimas Coppeliaus [A. Nykos – Niliūno – R. J.] įsijautimas į perplėštą Nagio pasaulį“ – išsitaręs pirmasis „Sniego balandžiuose“. Erudicijos požiūriu abu kritikai iš esmės lygiaverčiai, panašią atranką taikantys vertinant tuos pačius literatūros faktus. Tik A. Nykos – Niliūno kritika daugiau kontekstuali, „ramiau“ konstruojama, o A. Škėmos – intertekstuali, pilna ekspresyvių proveržių. Įvairiakalbės kūrinių ištraukos nuorodos į juos komponuojamos išraiškingu, spontanišku aliuzijų principu, dažnai pačiam skaitytojui paliekant spręsti apie jų vaidmenį tekste ar suvokimo procese Rilke, Pasternakas, Rousseau, Solovjovas, Liuteris, Cezanne, Picabia, Tennese Williams, Hemingway, Jankus, Dali, Cherico, Otto Dix, Tanguy, Napoleonas, Hitleris, Archibaldas McLeisch, Ostrauskas, Schagall, Faulkner, Picasso, Radauskas, Čiurlionis, Corot, Velasquez, Fragonard, konkistadorai, danse makabre, veneros, faunai ir Nietsche, Freudas, Jungas ir Adleris etc. žygiuoja tekstais neurastenišku atkaklumu žongliruodami iš pasąmonės „išsipokštaujančiais“ žodžiais. Ši kultūrinių patirčių kolona nėra iliustratyvi, bet išžiesta kalbos, teksto režisūros vyksme. „Yra pasąmoninė sritis, ir ji pasiūlo kryžkelę“; „toji pasąmonės sritis, tas susiskaldymas priepuolyje“ ir pan. – A. Škėmos tekstų (apskritai) ištakos. Čia formuojasi ne tik analizės bei kūrybos instrumentai, metodas, bet ir paties teksto konstravimas, jo iracionalus vienalytiškumas, kurį galima suvokti kaip specifinį (eseistikos?) stilių. Iš tokių pozicijų žvelgiama į H. Nagio eilėraštį „Sniego balandžiai“, kur A. Škėma, laisvais ekspresijos švysniais „per savo vidinę prizmę lauždamas“ kūrinį, taria: „Jei Nagys pasielgtų lyg Picabia, kuris (paskutiniuose savo darbuose) juodame fone išbraižo spalvotus rutuliukus,  - Nagiui grėstų migdomosios tabletės svaigulys. Jis pasektų tuos lietuviškuosius lyrikus, kurie užsnūsta vidurdieny ir vėliau tik kartojasi tįstančiu diminuendo. Jis tekartotų nuolatinį – vakaras vakaras vakaras. Ir gal (tebeįvyksta – pabelskime į medį!) jo poezija reikštųsi magiškuoju perpetum mobile“. A. Škėma diagnozuoja: „Atrodo, Nagys nepriklauso tai poetų rūšiai, kurie intelektualizmą įjungia į patį kūrybos procesą.<…> Nagio itelektualizmas traktuotinas kaip vienas iš paruošiamųjų kūrybos stimulų“, kuriuos suranda skaitytojai savo asociacijų „organo“ pagalba. Kūrybos procesas traktuojamas kaip sudėtingas ir alinantis, nes „nėra lengva suvokus pasąmonės įsakmumą, įjungti valią (kaip pridedamąjį variklį) ir priversti save pasisukti, ir nebežiūrėti į nutolusį kranrą, kuris jau neberyškus“, įkyriai šviečiant praradimo saulei iš mėlyno ką tik gimusių balandžių sniego. H. Nagys, pasak a. Škėmos, įkrentąs į „siurrealistines prarajas“, netampa nihilistu. „Tenka priminti, kad pasąmonės, sapno, košmaro apraiškos sunkiai organizuojamos arba specialiai organizuojamos (ką ir režisavo savo tekstuose pats A. Škėma – R. J.).<…> Vis dėlto geriausieji siurrealistiniai darbai atskleidžia mūsų košmarišką epochą“. Siurrealizmo krypčiai save vadinantis „tik skaitytoju“ autorius priskiria ir J. Jankaus „Pasaulio dailininką“. Straipsnyje pateikiama puikiai išmanoma (iš medicinos studijų) „dabartinių“ neurastenikų vidinė charakteristika, suponuojanti digresijas į pasaulinę literatūrą. Čia reflektuojamas ir savojo eklektiškosios „kritikos“ rašymo būdo pasirinkimas: „Juozo Griniaus metodas mane sugestionavo.<…> Deja, negalėjau jo pasirinkti, nes metodas jau buvo pasirinktas. Katedroje ant moteriškės plaukų nutūpė sniego balandis, ir aš panorėjau apie tai parašyti“. Škėmos kritikos principas atitinkąs W. Gombrowicz’iaus siektą subjektyvios, nuosava tekstų patirtimi grįstos ir kartu intelektualios, „nevakuuminės“ kritikos modelį.

Straipsnyje „Mirštąs literatūrinis sąjūdis“ su subtiliausia ironija išrašomas moderniosios psichologijos ir psichoanalizės receptas pseudosakralinių,  pseudomistinių, pseudopatriotinių negalių kankinamam tarpkontinentiniam sąjūdžiui, perėmusiam Cicerono mokyklos šablonus. Literatūros degeneracijos iki rašliavos priežasčių siūloma, prisimenant kompleksų gimimą, „paieškoti savo istorinėj vaikystėj“. Nuskamba optimistinis akordas: „Šitaip išdrįstame „papranašauti“ naujos literatūrinės kartos akivaizdoj (giminingos ne amžiumi, o literatūrinių sąvokų suvokimu), kuri savo kūryba ir kritika įsuko į akmenuotesnį taką. Vakarai jiems nesvetimi, o jų „lietuviškas veidas dar nesuformuotas. Tai pranašauja negreitą mirtį. <…> šios literatūrinės kartos kūryboje ir kritikoje šalia vakarietiškųjų milžinų ir nuosavo originalumo eina ir tebegyvi Donelaičio, Maironio, Krėvės, Milašiaus šešėliai“.

Savo tikėjimą, kad „kiekvienas kūrėjas yra pirmiausia savo paties išraiška ir tam tikra prasme (atsargiai paliečiant psichoanalizę) ekshibicionalus“, A. Škėma išreiškia aptardamas H. Radausko „Žiemos dainą“. „<…> skirtumas toks, kad vieni išreiškia save per aplinką, gamtą, žmones ir daiktus, patys lyg ir pasilikdami nuošaliai, kiti atiduoda vien save su atvira ar nuslėpta aistra ir veik autosadizmu (Poe, Čiurlionis, Kafka ir t.t.). H. Radauskas traktuojamas kaip suponuojantis klasiškąjį meno supratimą „kritikų akyse“, t.y. principą, kur detalės pajungiamos „visumos tariamam objektyvizmui“. Poetas įvardijamas eklektiku. A. Škėma apie poeziją kalba taip: „Tardamas žodį „poezija“, turėjau galvoje poeto autentiškumą, atseit gabumus, sujungtus su galutiniu savęs išsakymu ir technika, kuri nėra pirmaujantis veiksnys arba žongliruotė pasipelnijimo tikslu, pasipelnijimą motyvuojant ne tik piniginiu, bet ir savęs pagarbinimo mastu“. Nenuostabu, kad H. Radausko, „niekad nebuvusio filosofiniu poetu, „Tragiškai kaukei“ A. Škėma simpatizuoja (nes ji atliepia jo paties kūrybos principus), bet nepritaria daugumos kritikų nuomonei apie poetą kaip apie grynąjį „intencionalistą“. „Žiemos daina“ H. Radauską, „užsispyrusiai optimistinį“, priskiria „visai eilei mūsų, o ir svetimųjų grupei, kuri būdinga dabartinei epochai“. „Lotofagų šalis“ traktuojamas kaip vienas iš beviltiškiausių kūrinių Radausko kūryboje, o gal ir iš viso mūsų spausdintoje kūryboje“. Analizuodamas kūrinį, Škėma pasitelkia artimą dekonstrukcijai principą: įvedamas Kafkos „Prometėjo“  keturių škicų dialogiškumas, tik moderniai mininaratyvai pajungiami didžiajam naratyvui, pagrindiniu motyvu paskelbiant „niekas, niekad, niekas“. Akcentuojama „ironija, sumaišyta su mirties momentu“, Nuvesianti H. Radauską į trečiąjį rinkinį. „Veidrodžių darbai“ priskiriami prie labiausiai iracionalių poeto kūrinių. Veidrodžių „destruktyvus konvejeris <…> jau atiduoda mums [poeto] pasąmoninį pasaulį“. Iracionalumas čia konkretus, kaip ir siurrealizmo dailininkų darbuose, kur „visi daiktai arba žmonės, arba jų fragmentai realūs, tik sudėstyti ne konvencionaliai logiškai arba apšviesti nekonvencionalia šviesa“. Išskiriama ryški psichoanalizės įtaka kūriniui.

Jau J. Meko „Semeliškių idilių“ pavadinimas, Škėmos žodžiais, skatina „idiliniai nusišnekėti“. Dar kartą nepagailima ironijos lietuvių literatūros kritikams, vartojantiems anekdotiškąsias „gilios, prasmingos, egzotiškos, tyros lietuviškos dvasios“ literatūros vertinimo klišes. J. Meko poezijos rinkinys suvokiamas kaip autoriaus, įvaldžiusio auditorijos neprofesionalumo ir poreikių tenkinimo mechanizmą, pretenzija į žaidybiškumą. A. Škėma analizuoja itin populiarią „prarastojo rojaus“ klišę pasitelkdamas psichoanalizę. Ironizuojama: „Galimas dalykas, kad kai kurie mūsų rašytojai, užsikrėtę „prarastojo rojaus“ idėja, laimingo sutapimo dėka iš tikrųjų turėjo malonią vaikystę“. Akcentuojamas emigracijos sindromas, būdingas lietuviškiesiems rašytojautojams: „Mūsų rašytojas ir nepriklausomos Lietuvos laikais buvo emigrantas. Net ir vakarietiškame Kaune jis jautėsi atplėštas nuo gimtojo kaimo. Ir jei mes paseksime tų laikų kūrybą, mes labai retai užtiksime joje miestiškumo. Mūsų rašytoja jau buvo emigrantai vaikščiodami liepų žiedais kvepiančia Laisvės alėja arba žiūrėdami į Nemuno vingį nuostabiame Panemunės pušyne“. Vienintelė realybė čia iliuzijų pasaulis, ne „prarastųjų“, o čia pat rašant kūrinį begimstančių. „Dvilypė Januso galva stovi lyg tolimas [praleistas žodis] mūsų lietuviškoje kultūroje: dažnai pavirsdama į sentimentalią neurozę iš pseudopsichoanalitinių televizijos vaidinimų“. Pasak Škėmos, pagrindinis J. Meko „Semeliškių idilių“ trūkumas, kad jos yra „tiktai idilės“. Šis vertinimas motyvuojamas Mekiškojo „Vilko“ šokiu, kuris ir esąs pagrindinė aptariamo poeto „psichinės konstrukcijos savybė“.

A. Škėma taiklia ironijos injekcija paskiepija vėlyvojo J. Aisčio kūrybą, kur „buvusio poeto“ eilutėn „Mačiau ir vakarą kaip žmogų mirštant“ įsiterpia  nepalaidoto numirėlio (teatleidžia man Sartre) šokinėjanti parafrazė. „Žysiu, žysiu, kol pražysiu“. Tarsi šizofreniškumas sunaikina elegišką peizažą ir priverčia muzikuoti į progresyvų džiazą ar Greco dainelę apie negrą trompetininką, kuris Paryžiuje girtas besivoliodamas gatvėje tvirtina, kad Dievas yra negras. Čia galimas palyginimas su itin mėgtu „rojuje kalbama lietuviškai“. A. Škėma „Miesčioniškumo manifestacijoje“ kalba apie kančios interpretaciją „vien iš estetinės pusės“, kuri itin propaguojama išeivijos laikraščiuose, virstančią „numirėlišku grotesku“. Kūryba apibūdinama kaip „darbas, kuris esti reikalingas ir be kurio pūkiniai nučiuoši ar nudardėsi į prarają“; tai savojo „aš“ demonstracija, nuolatinis balansavimas ties beprotybės riba. „Išsilaikys stipresnieji.<…> pats kūrybos procesas menininkui yra būtinumas. Net ir tada, kai kūryba atneša kančią ir galutinį dvasios nuovargį“. Įkvėpimas čia įvardijamas kaip kilniojo melo apraiška, egzaltuotė, kurios metu kuriant „nieko doro nesigauna“, kaip cheminis apsvaigimas.

„Miesčioniškumas galioja bet kuriai tautai ir pasaulėžiūros sistemai, ir religijai. Tai lokalizuotas bėgimas nuo gyvenimiškos tikrovės. <…> Miesčioniškumas yra sedatyvai, heroino injekcijos, nustumią į miglas gyvenimą ir gražų, ir klaikų, ir estetišką, ir obsceninį. Miesčionis tebestovi visatos centre, žemėje, kurią „prilaiko“, -  teigia A. Škėma provokaciniame „diskusine prasme“ pranešime Bostono lietuviams.

Tobulo ironiško taksto pavyzdyz – atsakymai į „Literatūros lankų“ anketą, kur atsiskleidžia minėtieji kritikos momentai.

A. Škėma, nors ir besiremdamas psichoanalize, neleido sau panirti į grynąją metodiką.

Minėtina ir autoriaus teatrinė publicistika kaip itin įžvalgaus profesionalo pastebėjimai.


* citatos iš: A. Škėma. Rinktiniai raštai. 2., V., 1994.