50 savižudžių rašytojų

Georg Trakl (1887–1914)

Austrų poetas ekspresionistas, dažnai vadinamas "mirties dainiumi". Vienos universitete įgijo farmacininko specialybę. Daugelio manymu, jis tapo vaistininku dėl to, kad galėtų nuolat turėti narkotikų, nes neva jau ankstyvoje jaunystėje poetas buvo beviltiškas narkomanas.

Medicinos dalinio leitenantas Georgas Traklis kariavo I pasauliniame kare. Kančios, kraujo, purvo ir mirties vaizdai privedė jį prie bandymo nusižudyti. Nusiųstas į Krokuvą pas karinį psichiatrą, jis, nesulaukęs komisijos sprendimo, nusižudė didele kokaino doze.

Ivan Ignatjev (1882–1914)

Rusų poetas. Leidyklos "Peterburgskij glašatai" direktorius. Rašytojų futuristų globėjas, daugelio futuristinių akcijų dalyvis.

Netikėta ir tragiška I. Ignatjevo mirtis sukrėtė amžininkus. Būdamas slaptas homoseksualistas, pirmąją vestuvių naktį jis bandė nužudyti savo jaunąją žmoną, o nepavykus to padaryti nusižudė pats.

Arishima Takeo (1878–1923)

Vienas garsiausių XX a. japonų prozininkų. Kartu su būsimu Japonijos imperatoriumi baigė tą pačią prestižinę mokyklą, vienas keliavo po Europą, Ameriką. Žavėjosi krikščionybe, anarchizmu, marksizmu. Neturtingiems valstiečiams išdalijo visas sau priklausiusias žemes.

Įsimylėjo emancipuotą 26 metų žurnalistę, turėjusią stiprų savižudybės kompleksą. Jauna ir graži meilužė įtikino abiem kartu nusižudyti.

Priešmirtiniame laiške, skirtame draugui, Arishima rašė: "Naktis baigėsi. Kalnuose lyja. Mes ilgai vaikščiojome, sušlapome iki paskutinio siūlelio. Paskutiniai pasiruošimai jau atlikti. Mus supa didingas peizažas – niūrus ir tragiškas, o mes jaučiamės kaip žaidžiantys vaikai. Anksčiau aš nežinojau, kad mirtis visiškai bejėgė prieš meilę. Mūsų kūnus tikriausiai ras, kai jie jau bus sunykę".

Taip ir įvyko. Jie pasikorė apleistame kalnų namelyje, jų kūnus surado tik po mėnesio.

Sergej Jesenin (1895–1925)

Rusų poetas. Visą savo trumpą gyvenimą daug gėrė, vartojo narkotikus, draugavo su valkatomis, mėgo skandalus ir triukšmingas kompanijas. Poetas ne kartą bandė nusižudyti: lindo po traukiniu, stiklo šuke pjovėsi venas, mėgino nusidurti virtuviniu peiliu. Nepaisant to, paliko didžiulį literatūrinį palikimą.

Prieš lemtingąją kelionę į Leningradą mėnesį praleido psichiatrijos klinikoje. Iš jos buvo išrašytas likus savaitei iki savižudybės. Tada iš karto pradėjo gerti. Gruodžio 27 d. naktį persipjovė venas ir pasikorė "Internacionalo" viešbučio lange.

Jo mirtis sukėlė daug jaunų poeto gerbėjų savižudybių.

Henri Roorda (1870–1925)

Šveicarų rašytojas, rašęs prancūziškai. "Linksmojo pesimizmo" įkvėpėjas ir dainius. Visą savo gyvenimą rengė keistas kūrybines akcijas, kuriose linksma klounada ir triukai susipindavo su mirties bei susinaikinimo idėjomis.

Kartą vienoje Lozanos kavinėje rašytojas norėjo surengti konferenciją savižudybės tema. Konferencijos pabaigoje buvo suplanuoti ir praktiniai užsiėmimai. Kai renginiui sutrukdė policija, H. Roorda nusišovė.

Akutagawa Ryunoske (1892–1927)

Japonų literatūros klasikas. Anksti sulaukė pripažinimo, buvo visų gerbiamas, sukūrė tvirtą šeimą. Tačiau jam pačiam vis dažniau atrodė, kad jo gyvenimas panašus į pragarą. Du demonai – baimė išprotėti ir kūrybinės krizės baimė – kankino jį visą gyvenimą. Prie to prisidėjo ir stiprus polinkis į savižudybę. Dar būdamas jaunas jis atliko eksperimentą: virve užsiveržė gerklę ir sekundmačiu matavo, kiek laiko tęsiasi mirties procesas. Po minutės ir dvidešimties sekundžių, pradėjus temti sąmonei, atleido kilpą – toks savižudybės būdas jam nepatiko.

Į gyvenimo pabaigą rašytojas dirbo kaip apsėstas. Paniška, rodos, tuoj tuoj ateisiančio kūrybinio išsekimo baimė varė jį į priekį. Nuolatinė nemiga ir nuovargis, visiškai ištampyti nervai privertė didinti migdomųjų dozes.

Rašytojas nusižudė mirtina veronalio porcija. Būsimą savo veiksmą jis aprašė haiku:
Virpa pavasario šakelė.
Prieš akimirką
nuo jos nukrito beždžionė.
(Vertė D. P.)

Kostas Kariotakis (1898–1929)

Graikų poetas simbolistas. Gimė Kretos saloje, Atėnuose studijavo jurisprudenciją, tolimoje provincijoje tarnavo valdininku. K. Kariotakio poezijai būdingas tragizmas, vienatvės kančia ir atkaklios bei skausmingos estetizmo paieškos.

Melancholiškas ir ligotas poetas nusišovė per depresijos priepuolį. Naktį prieš savižudybę bandė nusiskandinti jūroje, bet nesėkmingai. Jo kišenėje rastas raštelis: "Labai nepatariu skandintis tiems, kurie moka plaukti".

Harry Crosby (1898–1929)

Amerikiečių poetas. Gimė turtuolių aristokratų šeimoje. Priešingai negu jo tėvai, stengėsi gyventi kupiną nuotykių, bohemišką, "gražų gyvenimą" – šiurpinti visuomenę ekscentriškais poelgiais, kelti skandalus, kurti apie save bepročio menininko aureolę. Pasak jo, mirti irgi reikia "gražiai" – mirti jaunam, mirti poetiškai, mirti su polėkiu.

"Auksinis bohemos berniukas", kaip ir jo tėvynainis E. Hemingwayus, neturėdamas nė 20 metų išvyko kariauti į Europą ir vos nežuvo. Po karo trumpam grįžo į Ameriką. Parvyko tik tam, kad sukeltų dar vieną skandalą – paveržtų svetimą žmoną. Kartu su ja, už save vyresne aukštuomenės dama, pabėgo į Paryžių, į "nesibaigiančios šventės miestą". Čia sutuoktiniai įkūrė leidyklą "Juodoji saulė", kurioje mažais tiražais leido savo eksperimentinę literatūrą. H. Crosby išleido 9 savo poezijos rinkinius, pirmasis išleido kelių, tada dar niekam nežinomų, vėliau tapusių pasaulinio masto genijais, autorių kūrybą – J. Joyce’o, E. Poundo, D. H. Lawrence’o.

Poeto gyvenimas buvo toks netvarkingas, ritosi žemyn tokiu beprotišku tempu, kad ilgai taip tęstis negalėjo. Nusprendęs nusižudyti, ilgai galvojo, kaip efektingiau tai atlikti. Iš pradžių "naujasis Ikaras" sumanė išsinuomoti aeroplaną ir skristi link saulės tol, kol baigsis degalai. Paskui pasiūlė žmonai kartu nusižudyti. Šiai nesutikus, su viena iš meilužių išvyko į Ameriką (palyginti su išpaikintu Paryžiumi, ten didesnis efektas!).

Tuščiame garaže buvo rasti du jauni gražūs kūnai. Šalia gulėjo pistoletas, kurio rankenoje spindėjo išgraviruotas saulės atvaizdas.

Vladimir Majakovskij (1893–1930)

Žinomiausias XX a. rusų poetas, rusų revoliucijos trubadūras. Jaunasis futuristas išgarsėjo agresyviomis valstybės perversmą ir naująją santvarką šlovinančiomis eilėmis.

Buvo sudėtinga, nenuspėjama ir kompromisų nepripažįstanti asmenybė. Jo biografai iki šiol nesutaria, kaip iš tikrųjų mirė V. Majakovskis. Sakoma, kad, jaunystėje du kartus jau žaidęs "rusišką ruletę", 1930 m. vasario 14 d. jis sužaidė ją dar kartą. Spėliojama, kad poetas per kūrybinę krizę neišlaikė vis didėjančios kritikos spaudimo, kad savižudybės priežastis buvo psichinė liga, nelaiminga meilė, gal net draudimas vykti į Paryžių. Šiaip ar taip, visi sako, kad V. Majakovskis jau daug metų ėjo savižudybės keliu. Kaip rašė M. Cvetajeva: "Dvylika metų iš eilės žmogus Majakovskis žudė savyje poetą Majakovskį, tryliktaisiais poetas pakilo ir nužudė žmogų".

Poetas, kadaise parašęs eilutes "gorlo bredit britvoju", nusišovė į širdį.

Sara Teasdale (1884–1933)

Amerikiečių poetė. Baigė privačią mokyklą, 1907 m. išleido pirmąją knygą, 1918 m. gavo Pulitzerio premiją.

Visas jos gyvenimas buvo keistų ir nelogiškų poelgių virtinė. 30 metų, būdama jau garsi poetė, ištekėjo už eilinio verslininko ir 15 metų tyliai gyveno provincijoje. Vėliau netikėtai išsiskyrė, persikėlė į Niujorką ir pasinėrė į poetinį metropolijos gyvenimą.

Sirgo sunkia hipochondrijos forma. Visada turėdavo didžiules vaistų atsargas. Labiausiai bijojo insulto. Kartą pastebėjo ant rankos atsiradusią nedidelę kraujosruvą ir, nelaukdama įsivaizduojamo paralyžiaus, nusinuodijo.

René Crevel (1900–1935)

Prancūzų poetas ir prozininkas. Viena ryškiausių siurrealistų judėjimo asmenybių.

Sirgo džiova. Viename 1924 m. kūrinyje smulkiai aprašė savo būsimos mirties aplinkybes: "Virdulys ant viryklės. Langas gerai uždarytas. Įjungiu dujas. Užmirštu uždegti degtuką..."

Priešmirtiniame raštelyje, prisegtame ant jo krūtinės, buvo parašyta: "Prašau mane sudeginti. Šlykštu".

József Attila (1905–1937)

Vengrų poetas. Gimė neturtingoje šeimoje, skurdo ir badavo visą gyvenimą. Talentingas jaunuolis baigė gimnaziją ir universitetą, mokėsi Vienoje ir Paryžiuje. Būdamas 17 metų išspausdino pirmuosius eilėraščius, tačiau išgarsėjo tik po mirties.

Sirgo psichine liga, kuri nulėmė iracionalumą ir melancholiškas jo kūrybos nuotaikas.

Būdamas 30 metų bandė nusižudyti. Atsigulė ant bėgių, bet traukinio taip ir nesulaukė. Pasirodė, kad tam sutrukdė kitas savižudis. Poetas tada rašė: "Kažkas numirė vietoj manęs".

Šis atsitiktinumas vis dėlto nesulaikė savižudžio. Po dvejų metų jis šoko po prekiniu traukiniu.

Walter Benjamin (1892–1940)

Vokiečių rašytojas, žymiausias pirmosios XX a. pusės literatūros kritikas. Studijavo filosofiją, parašė daug kultūrinių esė, apgynė disertaciją "Tragiškosios vokiečių dramos kilmė".

Atėjus į valdžią fašistams, žydas W. Benjaminas persikėlė į Paryžių ir ten tęsė literatūrinę veiklą. Žlugus Prancūzijai, kaip ir daugelis žydų, norėjo pasitraukti į Ameriką.

1940 m. rugsėjo pabaigoje po didelių vargų ir pavojų pasiekė Prancūzijos ir Ispanijos pasienį. Ten susitelkusias didžiules bėglių minias išgąsdino baisi žinia, kad siena uždaryta. Niekas tada nežinojo, kad to priežastis buvo kažkoks biurokratinis nesklandumas, kuris jau kitą dieną buvo pašalintas.

Ši žinia rašytojui tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. Jis išgėrė nuodų. Rytojaus dieną, kai siena buvo atidaryta, jis jau buvo negyvas.

Adeline Virginia Woolf (1882–1941)

Žinomiausia pirmosios XX a. pusės anglų rašytoja. V. Woolf romanai išversti beveik į visas pasaulio kalbas. Jos namai Londone, kur 1910–1920 m. rinkdavosi literatai, filosofai ir dailininkai, garsėjo kaip vienas iš britų intelektinių centrų.

Silpni rašytojos nervai vertė jos gyvenimą svyruoti tarp ilgų baisių depresijų (pati rašytoja vadino ligą "beprotybe") ir trumpų išgijimo periodų.

1941 m. jai ne be priežasties pasirodė, kad iš proto išėjo visas pasaulis. Kare Ispanijoje žuvo jos mylimas sūnėnas – jaunas poetas. Į Woolf namus pataikė bomba, kilo gaisrais ir buvo sunaikinta didžiulė biblioteka. Jos vyras Leonardas buvo žydas, todėl abu paniškai bijojo nacių okupacijos.

Rašytoja prisikrovė suknelės kišenes akmenų ir šoko į upę.

Marina Cvetajeva (1892–1941)

Rusų poetė, kurios biografija atspindi visą XX a. rusų literatūros tragediją. Jos gyvenime buvo daugybė įvykių: kūrybinė sėkmė, nesutarimai su valdžia, emigracija, šeimyninės tragedijos, konfliktai su policija, lemtingas sugrįžimas į stalininę Rusiją, artimųjų areštai, badas ir nepriteklius, izoliacija, pakrikę nervai ir viską vainikuojanti savižudybė.

Pirmą kartą poetė bandė pasikarti būdama 17 metų. Emigravusi į Paryžių, išgyveno dvi artimųjų mirtis – pasikorė jos vyro brolis ir motina. Nelaimės tęsėsi ir sugrįžus į Rusiją. Areštavus vyrą ir dukterį, poetė liko be pragyvenimo šaltinio. Persikėlusi į provinciją, M. Cvetajeva nesėkmingai prašėsi indų plovėjos darbo, už gabalėlį muilo ir rūkalus siūlėsi versti iš totorių kalbos į rusų. Galų gale ji pasijuto niekam nereikalinga, netgi savo penkiolikmečiam sūnui, kankinamam paauglystės kompleksų.

Paustovskis prisimena: "Pasternakas atėjo padėti susiruošti kelionei ir atsinešė virvutę, kuria norėjo perrišti lagaminą. Jis gyrė virvutės tvirtumą, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viską, nors karkis ant jos. Vėliau Pasternakas sužinojo, kad Cvetajeva pasikorė būtent ant šitos virvutės, ir niekada negalėjo sau to atleisti".

Po motinos laidotuvių sūnus pasakė: "Marina Ivanovna pasielgė teisingai".

Karin Maria Boye (1900–1941)

Žymiausia švedų poetė modernistė. Jaunystėje žavėjosi budizmu, vėliau – krikščionybe ir socializmo idėjomis, o gyvenimo pabaigoje tapo Freudo sekėja. Poetė ne kartą lankėsi Berlyne pas žymų psichoanalitiką Walterį Schindlerį, kuris jau 1932 m. prognozavo, kad ji nusižudys per artimiausius 10 metų.

Lesbietė, propagavusi neribotą asmeninę laisvę. Daugelis jos eilėraščių trykšta nevaldoma aistra ir nežabotos laisvės siekiais.

Poetė ilgus metus kankinosi beviltiškame meilės trikampyje. Tuo pačiu metu ji mylėjo dvi moteris: 12 metų už save jaunesnę emigrantę vokietę Margo, su kuria kartu gyveno, ir seną savo draugę Anitą, jau seniai sergančią vėžiu.

Negalėdama niekaip išspręsti meilės problemų, vieną balandžio naktį ji pasiėmė buteliuką migdomųjų ir pabėgo iš namų. Po kelių dienų miške buvo rastas jos lavonas.

Abi poetės meilužės gana greit pasekė jos pėdomis. Po mėnesio dujomis nusinuodijo Margo, dar po trijų mėnesių mirė ir Anita.


Sudarė Darius Pocevičius