50 savižudžių rašytojų

Stefan Zweig (1881–1942)

Austrų rašytojas. Gimė turtingoje žydų šeimoje, mokėsi Berlyno ir Vienos universitetuose. Visą gyvenimą nugyveno ramiai, toli nuo karų ir sukrėtimų. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Šveicarijoje, pirmuosius Antrojo pasaulinio karo metus – ramiame Rio de Žaneiro priemiestyje.

Daug rašė, buvo populiarus tarp skaitytojų, iš kūrybos uždirbo krūvą pinigų.

Perkopęs šeštąją dešimtį, kartu su savo paskutiniąja žmona Lota, kuri buvo jo sekretorė, nutarė pasitraukti iš šio pasaulio. Abudu parašė 13 atsisveikinimo laiškų, išgėrė migdomųjų ir apsikabinę atsigulė į lovą.

Susiglaudusių jų kūnų nuotraukos apkeliavo viso pasaulio laikraščius.

Simone Weil (1909–1943)

Prancūzų rašytoja ir filosofė. Nuo pat mažų dienų pasižymėjo nepaprastu altruizmu: Pirmojo pasaulinio karo metais, būdama 5 metų, ji nevalgydavo cukraus, nes "kareivėliams fronte jo irgi neduoda".

Dėl valdžiai nepriimtinų kairuoliškų pažiūrų dažnai kaitaliojo darbovietes. Norėdama pati ištirti psichologinius konvejerinio darbo aspektus, dvejus metus dirbo automobilių gamykloje.

Antrojo pasaulinio karo metais aktyviai dalyvavo Pasipriešinimo judėjime Ispanijoje. Fašistams okupavus Prancūziją, persikėlė į Angliją, tikėdamasi patekti į tėvynę su parašiutininkų grupe. Šiems planams žlugus, kraštutinė idealistė S. Weil solidarizuodamasi su pavergtais tėvynainiais numarino save badu.

Dazai Osamu (1909–1948)

Prozininkas, japonų literatūros klasikas. Aristokratų palikuonis, kuris, atrodo, visą gyvenimą nieko daugiau neveikė, tik įvairiausiais būdais naikino save. Žavus ir talentingas rašytojas geriausiai jautėsi girtuoklių, prostitučių bei asocialių žmonių draugijoje, jis nuolat bėgo nuo šio pasaulio, kurį valdo negailestingi, stiprūs ir žiaurūs padarai.

Dazai Osamu 4 kartus bandė nusižudyti: pirmą kartą – būdamas 18 metų, paveiktas Akutagawos Ryunoskės žūties, antrą – būdamas 21 metų, kartu su jauna padavėja iš baro, trečią – būdamas 26 metų, korėsi, tačiau nulūžo medžio šaka, ketvirtą – kartu su naująja žmona, buvusia geiša. Penktas kartas nemelavo. Kartu su viena sugėrove jie nusiskandino lietaus vandens rezervuare. Vargu ar jiems būtų tai pavykę, jei abu nebūtų buvę mirtinai girti.

Rašytojo požiūrį į gyvenimą ir mirtį puikiai iliustruoja citata iš autobiografinės novelės: "Nusprendžiau mirti, tačiau Naujųjų metų proga man padovanojo kimono. Jis pilkos spalvos, languotas, lengvas. Tokį kimono nešioja vasarą. Todėl palauksiu vasaros".

Cesare Pavese (1908–1950)

Italų poetas ir prozininkas. Anksti neteko tėvo, augo prižiūrimas valdingos motinos (faktas, būdingas daugelio savižudžių rašytojų biografijoms!). Baigė Turino universitetą, dalyvavo antifašistiniame judėjime.

Pirmaisiais pokario metais išgarsėjo kaip talentingas ir savitas rašytojas. Kūrybinio produktyvumo viršūnę C. Pavese pasiekė prieš pat mirtį: paskutiniais metais parašė du savo geriausius romanus, gavo prestižinę literatūros premiją. Atrodė, kad niekas nepranašauja tragiškos jo gyvenimo baigties. Likus keletui dienų iki savižudybės, jis rašė: "Niekada dar nesijaučiau toks gyvas ir toks jaunas".

Tačiau vienas įvykis, iš pirmo žvilgsnio atrodantis toks menkas, – nelaimingas romanas su nežinoma amerikiečių aktore, – aukštyn kojomis apvertė rašytojo gyvenimą. Įsimylėjęs iki ausų, C. Pavese visai pametė galvą. Nepasisekus užkariauti aktoriūkštės rankos ir širdies, rašytojas nusinuodijo viename Turino viešbučių.

Paskutinių jo eilėraščių, parašytų angliškai, rinkinys pavadintas "Mirtis ateis ir pažvelgs tavo akimis".

Tadeusz Borowski (1922–1951)

Lenkų poetas ir prozininkas. Pirmą eilėraščių rinkinį išleido okupuotoje Varšuvoje. 1943–1945 m. kalėjo Osvencime ir Dachau. Po karo išleistuose apsakymų rinkiniuose aprašė žiaurią konclagerių kasdienybę.

Likimo ironija – T. Borowskis nusinuodijo dujomis savo paties virtuvėje, arba, kaip daugelis ciniškai pažymi, savanoriškai sugrįžo į dujų kamerą, nuo kurios išsigelbėjo prieš šešerius metus.

Jean Pierre Duprey (1930–1959)

Prancūzų poetas. Skaitant jo biografiją, susidaro įspūdis, kad viską jis darė per anksti: anksti paliko tėvų namus, anksti vedė, anksti pradėjo rašyti, anksti išgarsėjo. Būdamas 20 metų, jau buvo spėjęs išleisti 3 eilėraščių knygas, kurias labai gerai įvertino A. Bretonas.

Vėliau poetas netikėtai metė rašyti ir užsiėmė kitais dalykais. Pavyzdžiui, protestuodamas prieš karą su Alžyru, nusišlapino į amžinąją ugnį ant Nežinomo kareivio kapo, buvo uždarytas į kalėjimą, vėliau perkeltas į psichiatrijos ligoninę.

Po 9 kūrybinės tylos metų poetas parašė dar vieną eilėraščių ciklą ir tą pačią dieną, kai jį užbaigė, pasikorė.

Kelios dienos iki savižudybės J. P. Duprey pareiškė draugui: "Aš alergiškas šitai planetai".

Gerald Neveu (1921–1960)

Prancūzų poetas siurrealistas. 1959 m. Marselyje pradėjo leisti literatūrinį žurnalą "Aktion poetique".

Nusinuodijo barbituratais Paryžiuje. Šalia jo lavono gulėjo kito savižudžio, C. Pavese, poezijos tomelis ir raštelis, kuriame nurodytos savižudybės priežastys: "Nebėra plaukų. Nebėra dantų (dešiniojo iltinio). Nebėra pinigų. Nebėra moters. Nebėra buto. Nebėra laiko. Nebėra ugnies. Nebėra kūno. Balansas suvestas 1960 m. vasario 28 d. Nebėra parašo G. N.".

Ernest Hemingway (1899–1961)

Amerikiečių rašytojas, gydytojo savižudžio sūnus. Kaip reporteris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, susikūrė didvyrio aureolę, tapo neapsakomai populiarus. 1954 m. gavo Nobelio premiją.

Žiūrint iš šalies, E. Hemingwayaus gyvenimas atrodė kaip niekad nesibaigianti šventė: karo žygdarbiai, romantiškos istorijos, ekstremalus sportas, pavojingos kelionės, koridos, safariai ir taip toliau. Tačiau ši šventė baigėsi rašytojui artėjant prie 60 metų ribos. Visu smarkumu užgriuvo sveikatos problemos (nuo karo jo kūne buvo likę 227 randai, rašytojas patyrė tris autokatastrofas, du lėktuvo sudužimus, šešias galvos traumas ir keletą sunkių infekcinių ligų). Dėl diabeto ir sutrikusios kepenų veiklos jis nebegalėjo gerti, susilpnėjusi širdis privertė atsisakyti sekso, visų kitų pramogų. Paliegęs senukas jau nebeįstengė rašyti. Nuolat kankinamas depresijos priepuolių, drebančiomis rankomis, jis galėjo tik tyliai sėdėti savo krėsle ir prastai matančiomis akimis žiūrėti tiesiai prieš save. Jam liko vienintelis vyriškas "darbas" – drąsiai pažvelgti į juodą vamzdžio kiaurymę ir paspausti gaiduką.

Milžiniška medžioklinio šautuvo šūvio jėga nusklembė pusę jo kaukolės.

Sylvia Plath (1932–1963)

Amerikiečių poetė ir prozininkė. Vunderkindė, pirmuosius eilėraščius išspausdinusi 8 metų. Pavyzdingai studijavo Kembridže, buvo vadinama Amerikos literatūros viltimi.

Pirmą kartą bandė nusižudyti dar ankstyvoje jaunystėje: išgėrė migdomųjų ir pasislėpė rūsyje. Po ilgų paieškų ją surado ir atgaivino. Šį bandymą ji vėliau aprašė romane "Kolba".

Nervinis priepuolis pasikartojo po dešimties metų. Važiuodama autostrada, ji smarkiai suktelėjo automobilio vairą ir rėžėsi į betoninį aptvarą. Tik per stebuklą liko gyva.

Trečiasis bandymas buvo lemtingas. Vieną rytą ji paruošė vaikams pusryčius, aklinai uždarė duris bei langus, atsuko dujas ir įkišo galvą į orkaitę. Slapta ji turbūt tikėjosi, kad vėl nenumirs, nes šalia savęs paliko raštelį su gydytojo telefonu. Šį kartą pagalba atskubėjo per vėlai.

Kartą S. Plath gyrėsi: "Aš, kaip katė, turiu devynias gyvybes". Iš tikrųjų ji turėjo jų tik tris.

Neil Cassidi (1926–1968)

Amerikiečių rašytojas, vienas bitnikų judėjimo įkvėpėjų. Gimė alkoholikų šeimoje, paauglystėje valkatavo po visą Ameriką, užsiiminėjo prostitucija. Pavogė daugiau kaip 500 automobilių, šešis kartus sėdėjo kalėjime.

Rašytoju tapo penktojo dešimtmečio pabaigoje, kai susidraugavo su A. Ginsbergu (su juo turėjo homoseksualių ryšių) ir J. Kerouacu. Išgarsėjo ne tik autobiografiniu romanu "Pirmasis trečdalis", bet ir tuo, kad buvo populiariojo J. Kerouaco romano "Kelyje" pagrindinio herojaus Dino Moriarčio prototipas.

Nusižudė Meksikoje, į kurią buvo išvykęs filmuoti. Per vieną vakarėlį didelę narkotikų dozę sumaišė su alkoholiu (N. Cassidi vartojo narkotikus, tačiau negėrė) ir apkvaitęs pradingo tamsoje. Kitą rytą jį rado negyvą.

Yukio Mishima (1925–1970)

Japonų rašytojas, dramaturgas. Žinomiausias XX a. japonų literatas, išgarsėjęs ne tik savo kūryba, bet ir šokiruojančia samurajiška savižudybe.

Daugelį dramų, tarp jų ir garsiąją "Gausybės jūrą", Y. Mishima pradėdavo rašyti nuo paskutinės eilutės. Užrašius finalinį epizodą, rašytojui nebūdavo sunku sugalvoti vientisą siužetą, vedantį prie pabaigos. Panašiai jis rašė ir savo gyvenimo knygą. Tvirtai apsisprendęs pasidaryti charakirį, jis ilgai ieškojo (ir surado!) efektingų šio veiksmo detalių.

1960 m. keturiasdešimtmetis rašytojas savo liberalias provakarietiškas pažiūras netikėtai pakeitė į ultradešiniąją monarchistinę ideologiją. Įkūrė ir finansavo karinę studentų organizaciją Skydo draugiją.

1965 m. Y. Mishima su keturiais studentais, apnuoginę samurajų kardus, užpuolė vieną Tokijo karinę bazę. Įkaitu paėmę komendantą, jie pakvietė kareivius šturmuoti parlamentą. Šiems atsisakius, įvyko finalinė scena – tūkstantinės minios akivaizdoje Y. Mishima perrėžė kardu sau pilvą (tam buvo pasiruošę: savižudžio išangė estetiniais sumetimais buvo užkimšta vatos gumulėliu, sekundantas su visomis ceremonijomis nukirto "samurajui" galvą).

Daugelio literatūrologų nuomone, šiuo veiksmu Y. Mishima išgarsino japonų literatūrą labiau negu visi kiti šios šalies rašytojai kartu paėmus.

Gabriel Ferrater (1922–1972)

Katalonų poetas. Filologijos profesorius, dėstęs Barselonos universitete. Į katalonų kalbą išvertė F. Kafką ir E. Hemingwayų.

Pasižymėjo savita gyvenimo filosofija. Buvo įsitikinęs, kad žmogus gali prasmingai gyventi tik iki 50 metų. Jubiliejaus išvakarėse išgėrė stiprių migdomųjų ir dėl tikrumo ant galvos užsimovė plastikinį maišelį.

John Berryman (1914–1972)

Amerikiečių poetas ir prozininkas. Dėstytojavo geriausiuose Amerikos universitetuose. Sirgo neurastenija ir chronišku alkoholizmu, nuo jo ilgai ir nesėkmingai gydėsi.

1972 m. nusprendė nusiskandinti Misisipėje. Šoko nuo tilto, tačiau po daugiadienio girtavimo "pamiršo", kad jau atėjo žiema. Užsimušė krisdamas ant ledo.

Reinaldo Arenas (1943–1990)

Kubos rašytojas. Partizanavo, po revoliucijos dirbo bibliotekoje, išleido pirmąjį romaną.

Sustiprėjus cenzūrai, savo kūrinius nelegaliai perduodavo į Europą. Keletą kartų sėdėjo už grotų, apkaltintas nepilnamečių tvirkinimu, pogrindinės veiklos organizavimu.

1980 m. kartu su kitais pabėgėliais atplaukė į Ameriką. Čia jis netikėtai sužinojo, kad yra populiarus ir jo kūryba jau pripažinta. Gyveno Floridoje, Niujorke.

Homoseksualistas. Paskutinius gyvenimo metus sirgo AIDS. Priešmirtiniame laiške parašė: "Kuba bus laisva. Aš laisvas jau dabar", ir nusinuodijo barbituratais.

Julija Drunina (1924–1992)

Viena žymiausių tarybinių rusų poečių. Septyniolikmetė savo noru išėjo į frontą, gelbėjo sužeistuosius, pati buvo sunkiai sužeista. Parašė daug nuoširdžių ir herojiškų eilėraščių apie karą ir jo didvyrius. Sulaukė valdžios pripažinimo – buvo apdovanota ordinais ir valstybinėmis premijomis, ilgą laiką buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė.

Atėjus "perestroikai" ir žlugus Sovietų imperijai, kurią šlovino savo kūryboje, poetė parašė keliolika atsisveikinimo laiškų (taip pat ir Rašytojų sąjungai bei milicijai) ir garaže nusinuodijo išmetamosiomis dujomis.

Adriaan Venema (1941–1993)

Olandų rašytojas, populiarių meno istorijos knygų autorius.

A. Venema, visą gyvenimą troškęs būti dėmesio centre, savo savižudybę pavertė atrakcija sensacijų ištroškusiai visuomenei. Jis iš anksto visus informavo apie tokį savo žingsnį – davė keliolika interviu, kuriuose nurodė savižudybės datą, detaliai išdėstė šio sprendimo priežastis ("viskas gyvenime jau pasiekta, laukti daugiau nebėra ko..."). Paskutinės rašytojo gyvenimo dienos praėjo tikrai įdomiai. Draugai atkalbinėjo, laikraščiai ginčijosi, televizija suko reportažus.

A. Venemai įvykdžius savo ketinimus, nekrologų skaičius viršijo net jo paties lūkesčius.

Pagal G. Čchartišvilio knygą "Rašytojas ir savižudybė" bei kitus šaltinius sudarė Darius Pocevičius