Aš noriu pastebėti,
kad lietuvių tautos vaizdas
niekuo nesiskiria nuo aliejaus.

Žilvinas Andriušis "Bildungas", 2003 m.

Prisijungimas man kelia keistų prisiminimų

Užeini ir randi viską stabiliai kaip prieš šimtą metų

štai ir užėjau

Į palaimingą sniegą virsdama
Už pertvaros prasideda žiema.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Aš netikiu nei viešpačių vardais,
Nei įsiūčiu, nei kraujo pažadais,
Nei žmogišku gyvenimu trumpu,
Prisėdusiu pavėsyje kapų.
Kaip tiksi Visata, geltonas mėnuo
Lyg burbulas išnyra į paviršių,
Ir gieda rašomoji mašinėlė,
Prilipusi tvirtai prie mano pirštų.
Ne aš save sukūriau, bet mane
Pagimdė įsčios motinos rasotos.
Apsupo kūną draugiška minia,
Gėlynų salos, jūra ir ozonas.
Mane mylėjo moteries ranka,
Bičiulių juokas lankė ligi tolei,
Kol mašinėlės gelmėje staiga
Išniro alkani būties fantomai.
Jiems klausimus kaip užtvaras stačiau,
Bandžiau chaosą prijaukint, tačiau
Mane jisai pririšo savo nervais.
...O mašinėlė, kada aš kenčiau,
Tave apkaustė optimizmo šarvas.
Už mano galvą protingiau daug mąstė
Žodyno tūris, Vadovėlio masė,
Mane jie šildė, dovanojo duoną
Ir pažinimo atvertė visas
Slaptas kertes, tiktai už šitą dovaną
Aš pats virtau tūriu jų ir mase.
Standarte, mano viešpatie ir verge,
Įsiklausyk, kaip mašinėlė verkia,
Nuo cigaretės dūmų trokšdama.
Šią naktį vėl aplankė ją neurozė,
Išblyškus, elegantiška dama –
Slapta supylė pamišimo dozę
Tarp jos juodų išbarškintų klavišų.
Paskui išėjo, o mane pamiršo.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Vėl mano veidas drumstas ir sutinęs,
Sprogdina burną žodis kaip trotilas,
Jam neužtenka oro, reikia maisto,
Audros ir eterio jėgų, arba
Sukursčius inkubatoriuje maištą,
Sukniubt ties desperacijos riba.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kuomet elektrą užgesina rytas,
Pasipila žiemos ledinis riksmas
Į kambarį. Ir aš rėkiu su ja.
Ir gieda mašinėlė danguje.

Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

Visada yra smagioji –
lašėjimo pusė
ir aštrūs veidrodžių pirštai.
Gal yra taip, kad vardai,
kuriuos žinai
yra slepiantys,
ir niekada nebuvo taip,
jog naktis, kurią lietei,
būtų patenkinta.
Ji daugiausiai tebuvo malonė,
dengianti savo šeimininką
arba nukirsta galva,
kurią užsidėjai ant savosios
lyg žaisdamas imperatorių.
Ir vieną kartą nutiko taip,
kad užrišo tavo akis,
ir jos tapo dviem didelėm pilnatim.

Kaip karštai kvėpuoja
Dienovidis,
Kopdamas su saule
Mėlynom horizonto atkrantėm!


Suskirdusi paukščio daina
(Prasikalusi pavasarį)
Gyvena tuščiaviduriam sausmedy
Ir nebežydi dausose.


Paupy maudosi vasara,
Nuoga ir aistringa,
Numetusi žieduotą drabužį
Į degančią smiltį – –


Gruzdančia velėna
Rieda saulės žemuogė,
Žolė – nurudusi katė –
Šiurkščiai niurzgia
Vasarvidžio gaisre.


Tik mieguistas dangus
Prasega pūkuotą
Debesiukų apikaklę
Ir savo balzganą veidą
Panardina
Daubos dulkėse – – –


Miršta uždusęs vėjas –
Tvanku.


Auginas, Balys. Giesmės žydėjimo metas, lyrika. – Clevelend, Ohio: 1979.

patikėk manim: man belieka rusenti
lajinėj žvakidėj, pro šalį praslenkant skruzdėms
sulaikant kas trečią arklį, kas trečią žmogų,
kuris bėgo bėgo keliu ir pavargo

po to po pietų po lova jau buvo po laiko
ir nebylys nieko nebegalėjo pridurti
delne jis laikė du varžtelius, iškritusius jam iš galvos
ir nebuvo staliaus nei laikrodininko

o motina mušė vaikus ir mušė juos dar labiau
nes buvo jai gaila juos mušti
nes rodės jai, kad muša ne savo vaikus, o save
už tokį vaikų mušimą

aš sėdėjau jaujoj ant krosnies, samanų prisikimšęs už        skruosto
čia užsidėdamas gipso kaukę, čia vėl nusiimdamas
ne! ne! ne! – kartojau, kratydamas žvakę
to negalėjo būti

Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.

tikiuosi, kad saulė prišildys namą

Dekoltuotos kelnės

kunigas priplakta davatka
kelnės užkritos dekoltuotos
karščiu stamantrėlis išbernavo
nuodėmės apčiulpo
nenusaugai nuodėmingo ravo
nebenusidėsiu
at-ma kelnės kelnės
kas per velnias
hai žyg pina din
kelnės dekoltuotos mergą žirgi žerga
visai pavargo visur tik marga
tikrasis dekoltas

davatkėlė žalioj pievoj
ji galvoja apie dievus
ach-ha ach-ha ach
davatkėlei apie pilvą riebu
pi-bu

kunigėli kilnus
nusikaltus
kelnės baltos
su dekoltu

taip ir paeilėmis
bernužėlis kunigėlis
varo bara
ata kata šen ir ten
abejur ir abejaip
kelnės dekoltuotos

1928.II.24