normaliai yr

Sonetas

Nuostabus nutikimas nutiko man: aš staiga užmiršau, kas pirmiau: 7 ar 8. Nuėjau pas kaimynus ir paklausiau jų, ką jie mano apie tai. Kaip nustebo ir jie, ir aš, kai staiga suprato, kad taip pat negali prisiminti skaičių tvarkos. 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 atsimena, o toliau užmiršo. Mes visi nuėjome į komercinę parduotuvę 'Gastronomas', kuri yra Znamenskos ir Baseino gatvių kampe, ir paklausėme kasininkės to, kas mums rūpėjo. Kasininkė liūdnai nusišypsojo, išsiėmė iš burnos mažą plaktukelį ir šiek tiek pakrutinusi nosį pasakė: 'Mano nuomone, septyni eina po aštuonių tokiu atveju, kai aštuoni eina po septynių'. Mes padėkojome kasininkei ir džiaugsmingai išbėgome iš parduotuvės. Bet tuomet, gilindamiesi į kasininkės žodžius, vėl nusiminėme, nes jos žodžiai pasirodė mums neturintys jokios prasmės. Ką mes turėjome daryti? Nuėjome į Vasaros sodą ir ėmėme ten skaičiuoti medžius. Bet suskaičiavę iki 6-ių, sustojome ir ėmėme ginčytis: vienų manymu, toliau ėjo 7, o kitų nuomone - 8. Mes būtume ginčijęsi labai ilgai, bet, laimė, nuo suoliuko nuvirto kažkoks vaikas ir susilaužė abu žandikaulius. Tai mus atitraukė nuo ginčo. O paskui mes išsiskirstėme namo.

pieno pieno visos gatvės laukia

batono?

glenn gould

durdom čysty

akimirka:

dūmai mėnesienoje

on saturndays

lambada-pretekstas nesimokyti, taip pat kaip ir psoy korolenko

Maldororo trečiosios giesmės antroji dalis      Štai beprotė, kuri eidama šoka ir miglotai prisimena. Vaikai ją apmėto akmenimis, kaip strazdą. Ji pagrasina basliu ir sliūkina toliau. Pakeliui nejučia pameta kurpę. Nutįsusios voro letenos plaikstosi aplink kaklą – tai jos plaukai. Veidas nebepanašus į žmogaus – kai nusijuokia, primena hieną. Lemena padrikais sakiniais, vos galima suprasti. Jos skylėta suknia plaikstosi aplink purvu aplipusias kaulėtas blauzdas. Beprotė vytuoja, lyg topolio lapas vėjo verpetuose, nešama tolyn kartu su savo jaunyste, svajonėmis ir nutolusia laime, kurią regi pro aptemusio proto miglas aklų sielos galių chaose. Praradusi buvusį žavesį ir grožį; jos gestai begėdiški ir trenkiantys degtine. Jei žmonės šioje žemėje būtų laimingi, būtų galima nustebti. Ji nebeturi jokių pretenzijų, ji pernelyg išdidi skųstis, ir mirs ji neatskleidusi paslapties tiems, kuriems smalsu, ir jie neprisišauks jos. Vaikai ją apmėto akmenimis, kaip strazdą. Pametė kažkada popieriaus ritinėlį, tarp krūtų paslėptą. Nepažįstamas praeivis pakėlė jį ir namuose užsidaręs perskaitė rankraštį, kuriame štai kas buvo parašyta: „Po ilgų nevaisingų metų davė man Apvaizda dukrą. Tris dienas klūpojau bažnyčioje ir garbinau vardą Jo, išklausiusio mano maldų. Savo pienu girdžiau tą vaikutį, kuris buvo man daugiau negu pats gyvenimas. Mergytė sparčiai augo, apdovanota visomis kūno ir sielos grožybėmis. Sakydavo man: „norėčiau turėti sesutę, su kuria kartu žaisčiau; paprašyk Viešpaties Dievo; už tai nupinsiu jam vainikėlį iš žibuoklių, mėtų ir snapučių.“ Atsakydama, ją stipriai glamonėjau. Jau parūpo jai gyvi padarėliai, klausdavo, kodėl kregždutė tik mojuoja sparneliais ties trobų langais, bet nedrįsta į vidų įskristi. Spaudžiau pirštą prie lūpų, leisdama suprasti, kad nesiteirautų per daug apie tokius dalykus, kurie galėtų įaudrinti vaizduotę, ir nukreipdavau pokalbį nuo kiekvienai padermei, neteisėtai pavergusiai kitas, nemalonių dalykų. Kai kalbėdama apie kapines ir kapus, sakydavo man, kad pailsinti tarp jų ir, kad kvepia jie kiparisais bei neužmirštuolėmis, neprieštaravau, tik sakydavau – tai esąs paukščių miestas, o kapai – jų lizdai, kur gulasi kartu visa jų šeimyna, pakeldama marmuro plokštes. Žiemą jos vieta buvo prie židinio, nes tarėsi suaugusi esanti, o vasarą pieva atpažindavo jos grakščius žingsnelius ir apsiginklavusi šilkiniu tinkleliu bandė gaudyti laisvę mylinčius kolibrius bei viliojančiai šokuojančius drugelius. „Kur lakstai, mažoji išdaigininke, kai sriuba ir šaukštas nekantraudami laukia?“ Ji puldavo man ant kaklo ir tikindavo taip nebedarysianti. Bet ryte vėl bėgdavo saulučių ir rezetų kilimu, tarp skraidančių saulės lėlyčių, pažindama vien tik gėrio taurę ir nieko nežinodama apie tulžį. Bet neilgai tegalėjau ja džiaugtis, artėjo laikas, kai turėjo palikti gyvenimo pamokas ir karvelių, raistų žolės patarimus, kandų rupūžių sąmojį ir šaltinio vėsą. man papasakojo apie tą įvykį, kai žuvo mano duktė. jei būčiau ten buvusi, atidavusi būčiau savo gyvybę, gindama manąjį angelėlį...
      Maldororas žengia keliu kartu su savo buldogu; mato jauną mergaitę, miegančią platano pavėsyje ir iš pirmo žvilgsnio tariasi išvydęs rožę. Nežinia, kas anksčiau paveikė jo protą: mergaitės vaizdas ar sumanymas, kilęs ją pamačius. Nusirengia greitai, kaip žinąs, ką darysiąs. Nuo galvos iki kojų nuogas užgriuvo mergaitišką kūną, pakėlė suknelę pildydamas begėdiškas užmačias. O dangau! Niekas jo nebesulaikys, ne! Bet neužtenka dar šio šlykštaus darbo. Nepasitenkinęs Maldororas skubiai apsirengia, atidžiai pažvelgia į dulkėtą kelią, o jis tuščias, ir paliepia buldogui savo nasrais užsmaugti sukruvintą mergaitę. Parodo milžiniškam šuniui tą vietą, kur kenčianti auka alsuoja ir šaukia, o pats pasišalina, nenorėdamas matyti, kaip aštrūs dantys sminga į rausvas gyslas. Tačiau net buldogui toks įsakymas buvo, matyt, per žiaurus. Manydamas, kad reikia pakartoti tai, kas jau buvo padaryta, tas vilkas su baisingu snukiu pasitenkino, vėl išprievartaudamas tos trapios būtybės mergystę. Iš sudarkyto pilvo vėl plūsta kraujas per žoles ir žemę. Nelaimingosios dejonė susimaišo su žvėries stūgavimais. Manydama išmelsti pasigailėjimą, jaunoji mergaitė rodo jam auksinį kryželį, nedrįsdama prieš tai jo akims parodyti to, kuris pirmas pasinaudojo jos amžiaus bejėgiškumu. Bet šuo žinojo, kad, nepaklausius pono, jo mestas peilis tuoj perskros vidurius. Maldororas (šiurpas krečia tariant šį vardą!) girdėjo baisiąją agoniją ir stebėjosi, kad auka labai gaji, jei iki šiol nemiršta. Prieina prie aukojimo altoriaus ir mato virš aukos pakeltą buldogo, tenkinančio žemus geidulius, snukį – lyg sudužusio laivo atliekas virš siautėjančių bangų. Spiria jam į snukį sutraiškydamas akį. Sužeistas šuo lekia laukais, kurį laiką tempdamas su savimi tabaluojantį mergaitės kūną, ir tik greito bėgimo dėka jam pavyksta ištrūkti; šuo bijos užpulti savo poną ir daugiau nebegrįš. O šis tuo tarpu išsitraukia amerikonišką lenktinį aštriabriaunį peilį. Atlenkia kaulėtus metalinės hidros strypus ir apsiginklavęs tokiu skalpeliu, nepatenkintas, kad žolė dar ne visa nusidažė gausiai pralietu krauju, pradeda tiksliai pjaustinėti nelaimingos mergaitės makštį. Išplatinęs ten skylę, išiminėja vieną po kito vidaus organus; žarnas, plaučius, skrandį ir pagaliau širdį išplėšia iš jos krūtinės ir ištraukia per tą siaubingą kanalą į dienos šviesą. Budelis supranta, kad mergaitė – lyg išdorotas viščiukas – jau seniai nebegyva; baigia savo naikinamąjį darbą ir palieka lavoną ilsėtis platano šešėlyje. Vėliau už kelių žingsnių rastas lenktinis peiliukas.
      Vienas piemuo, nusikaltimo liudininkas, papasakojo viską gerokai vėliau, kai nusikaltėlis paliko šalį ir nebegrėsė keršto už išduotą tiesą pavojus.
      O man buvo gaila pamišėlio, įvykdžiusio tokį nusikaltimą, kurio nenumatė teisėjai. man buvo jo gaila, nes, matyt, pasimaišė jam protas, kai daugiabriauniu durklu darkė jos vidurius. Gailėjausi jo, nes, jei ir nebuvo beprotis, tai jo siaubingas poelgis liudijo baisią neapykantą artimam savo, jei šitaip kankino nelaimingos mano dukros kūną. Palaidojau tuos palaikus ir kasdien tyliai meldžiuosi prie jos kapo“.
      Visa tai perskaitęs, nepažįstamasis nebesusivaldęs nualpo. Atsigavęs sudegino rankraštį. Užmiršęs buvo šį jaunystės nuotykį (pripratimas bukina atmintį!), o dabar, po dvidešimties metų, likimas vėl grąžina. Nepirks daugiau buldogo!.. Nesišnekės su piemenimis... Nemėtys lenktinio peilio platano šešėlyje!..
      Vaikai apmėto ją akmenimis, kaip strazdą.      Versta iš: Le cimte de Lautreamont. Les chants de Maldorar.
      Vertė Artūras Jančys