Kaip aš pasiilgau tavęs, risnojančio drasiai per pievas...per savo, per svetimas, valstybės, ar išnuomotas laikinai kitataučiams...
Kaip aš pasiilgau tavęs, su nuosavu plaustu per visas upes keliaujančio, savoje palapinėje nakvojančio po visų dangumi. Nuogo prieš save patį aš pasiilgau tavęs... Jau grįžk. Jau laikas. Šitos šaknys ima pūti ir man reikia tavo aštraus kirvio savo atgimimui, kad tas bukas nebūtu...

Nes dienos turi savo ritmika ir aš į jas nespėju.Tavo taktas visiškai mane supainiojo ir žiūrėk kas liko... didelė pauzė mano gyvenime. Vai kodėl turėjai pasiimti visas natas.
Neatsimenu giesmių, kuriomis garbinome būti ir iš naujo kurti turiu savo pradą. Bet žinai, kad atleidžiu tavo nuodėmes visas. Tu saldžiausias rytas, kuris kada nors išaušo mano gyvenime. Ateik, sujauk mano sapnus dar tųkstančius kartų. Pabust iš tavęs - tai skausmingai nepakartojama atgaila. Žinau, kad ne vienas gyvenimas tau skirtas ir švelnus šypsnis veide isižiebia, nes tu manai, kad tavo misija baigta.
Mano nuodėmės netelpa šiame parametre.

Va dabar stoviu, rodos tuščia iki dugno. Kiaurom kišenėm. Riedant karoliukams grindiniu, niekas nepadėjo jų rinkti. Basai per akmenis. Sapnuoji, mergaite. Ir marškinėliai trumpi. Šalta berods... Arbatos puodelis. Vanduo jame šiaušiasi. Negerk manęs. Vilkatu pavirsi. Karoliukai... Nesmagu, kad taip toli nuriedėjo. Neimsiu, tų kur po kojomis svetimom. Kažkaip nejauku. Šalta berods. Aš nesapnuoju, man niekad neskauda, kai žnybia į širdį. Puse tik jos. O gal ir visai nebėra. Išmainiau. Kad niekada neskaudėtų, kai kas nors bandys pabudinti iš sapno. Sapnuoji, mergaite... Savo tuščias kišenes. Jau seniai nei jų, nei tavęs, nei karoliukų...

Negerk manęs. Aš tuščia iki dugno.


http://www.youtube.com/watch?v=78TGCW0lDKc

man negera kvepuot...

Pamečiau vieną eilių.... Tai kiti užstrigo eilėje. nesmagi būsena. Lyg kas gestu dūšioj...

Rugsėjis. Pasiilgau medumi kvepiančių lapų. Rusvo jų buvimo ir šlapios idilės po skėčiu dviese.

Padulkink mane Kalnų parke. ble...

"Smalsumas pražudė katę"
(liaudies išmintis)


Muzikos dundesys nesiliovė jau antrą dieną. Ežero vanduo miegojo savo tyloje ir šiurenančios nendrės gaudė vėją lapų galiukais. "Bliuzo naktys" jau 5 metus iš eilės vyko kitame ežero krante. Niekas nenorėjo pakeisti tradicijos "bliuzuoti" prie Lukšto, tačiau aplinkybės vertė apleisti senąją pakrantę. Mat "aplinkybės " buvo saugomos Lietuvos respublikos įstatymų, kaip unikalus gamtos reiškinys, radinys, darinys bei cheminės reakcijos su alkoholiu, Lukšto vandeniu, dumblu ir sintetiniu audiniu pavyzdys. O dėl savo ūmaus būdo, ši aplinkybė su kitom aplinkinėm - ybėm buvo paskelbta nelankoma teritorija.
Ir jau penkis metus tik smalsumo pagauti paaugliai bei vienas kitas girtesnis Varnių valkatėlė, savo nelelaimei prasmukdavo į šią teritoriją.

****

Moteris - palapinė tykiai traukė kaljano dūmą. Šviežūs, kruvini sportbatukai metėsi šalia. Baltų, pieštinių kaukuolyčių kontūrai švietė pro lipnų skystį ir jų tuščios akiduobės baugščiai spoksojo į kandiklį apžiojusias lūpas. Paf paf paf.... Dūmas kilo ir rangėsi į debesis, lig atnašautų auką debesis varinėjančiam. Tik debesų danguje nebuvo. Saulė net žviegė iš pasitenkinimo matydama savo atspindį vandenyje. Moteris - palapinė atsimerkė.
- Ble, šitas gerai įkalęs buvo. Eina šikt, jei nesupykins, tai ryt bus ach....nos pagirios. Patinka man taip, eik tu sau... Nuu...
Užsikosėjus ji ėmė trankyti kumščių čiūžinį. Nors gal tiksliau būtų sakyti "save". A velns jį žino. Prieš penkis metus būtų tikęs ir pirmasis variantas. Tada dar čiūžinys buvo mėlynas, o moteris - palapinė turėjo kojas. Ir akis. Tokias kaip žmonių. Prieš 5 metus ji ir pati buvo žmogus, o dabar - unikalus gamtos reiškinys, radinys, darinys bei cheminės reakcijos su alkoholiu, Lukšto vandeniu, dumblu ir sintetiniu audiniu pavyzdys. Va, koks ilgas tas titulas. Beja, jai ant jo buvo nusispjaut. O beja ir būtų nusispjovus, jei būtų pasiekus. Tik kad per 5 metus evoliucionavęs liežuvis galėjo pailgėti ne daugiau nei 4,5 metro. Įstatymo orginalas buvo daug toliau. Tokio ilgio pabūklo pakako įsitraukti auką vidun. Ne tik įsitraukti, bet per visą miškelį atsitempti iki savęs. Už tat Varniuose naktimis tapo nesaugu šlaistytsi. Buvo įvesta komendanto valanda. Tykantį moters - palapinės liežuvį lengvai galėjai sumaišyti su pasisveikinti ištiesta ranka ar kokiu kitu organu.
Taip, akys, grįžkime prie jų. Kai tupėdavo savo akiduobėse, galėjai jas palaikyti visai normaliomis. Visais kitais atvėjais moteris - palapinės varijuodavo jomis, kaip sraigės. Bent jau į sraigės akis jos buvo labiausiai panašios. Vieni sako, kad tai atsitiko nuo noro daugiau matyti, kiti sako, kad nuo noro matyti neišeinant iš palapinės. Pastarasis variantas gal labiausiai atitiko speliones. Iš tikro, būdavo labai patogu iškišti vieną akį, ir šiltai tūnant stebėti, kaip koks girtas paauglys grabalioja smėlį ieškodamas akmenukų. Akmenukus jie mėtydavo į palapinę, o gal turėčiau sakyti, į mūsų gamtos reiškinį. Mat moteris - palapinė ir buvo tai, ką apibūdinti, beja, nesugebėčiau geriau, nei žodžiu "reiškinys".
Tad šitą "reiškinį" maži niolikiniai pirdaliai atakuodavo tuščiom skardinėm, akmenukais, ar net savo "freak shop" pirktais bateliai, kol jiems nežinant, moteris - palapinė rinkdavosi iš savo "kiauto", kurį gi nusitempti pirmą. Antro ta dieną ir nebūdavo. Visi išsilakstydavo palapinės glūdumoje pradingus pirmąjam.

(laukite tęsinio)

Ir būna gi nemalonių žmonių, kurių nemalonumas kiauriai ekrano tvoskia...

Aš šiandien toks tarp meilės ir absurdo...