Moteris - palapinė (part 1)

"Smalsumas pražudė katę"
(liaudies išmintis)


Muzikos dundesys nesiliovė jau antrą dieną. Ežero vanduo miegojo savo tyloje ir šiurenančios nendrės gaudė vėją lapų galiukais. "Bliuzo naktys" jau 5 metus iš eilės vyko kitame ežero krante. Niekas nenorėjo pakeisti tradicijos "bliuzuoti" prie Lukšto, tačiau aplinkybės vertė apleisti senąją pakrantę. Mat "aplinkybės " buvo saugomos Lietuvos respublikos įstatymų, kaip unikalus gamtos reiškinys, radinys, darinys bei cheminės reakcijos su alkoholiu, Lukšto vandeniu, dumblu ir sintetiniu audiniu pavyzdys. O dėl savo ūmaus būdo, ši aplinkybė su kitom aplinkinėm - ybėm buvo paskelbta nelankoma teritorija.
Ir jau penkis metus tik smalsumo pagauti paaugliai bei vienas kitas girtesnis Varnių valkatėlė, savo nelelaimei prasmukdavo į šią teritoriją.

****

Moteris - palapinė tykiai traukė kaljano dūmą. Šviežūs, kruvini sportbatukai metėsi šalia. Baltų, pieštinių kaukuolyčių kontūrai švietė pro lipnų skystį ir jų tuščios akiduobės baugščiai spoksojo į kandiklį apžiojusias lūpas. Paf paf paf.... Dūmas kilo ir rangėsi į debesis, lig atnašautų auką debesis varinėjančiam. Tik debesų danguje nebuvo. Saulė net žviegė iš pasitenkinimo matydama savo atspindį vandenyje. Moteris - palapinė atsimerkė.
- Ble, šitas gerai įkalęs buvo. Eina šikt, jei nesupykins, tai ryt bus ach....nos pagirios. Patinka man taip, eik tu sau... Nuu...
Užsikosėjus ji ėmė trankyti kumščių čiūžinį. Nors gal tiksliau būtų sakyti "save". A velns jį žino. Prieš penkis metus būtų tikęs ir pirmasis variantas. Tada dar čiūžinys buvo mėlynas, o moteris - palapinė turėjo kojas. Ir akis. Tokias kaip žmonių. Prieš 5 metus ji ir pati buvo žmogus, o dabar - unikalus gamtos reiškinys, radinys, darinys bei cheminės reakcijos su alkoholiu, Lukšto vandeniu, dumblu ir sintetiniu audiniu pavyzdys. Va, koks ilgas tas titulas. Beja, jai ant jo buvo nusispjaut. O beja ir būtų nusispjovus, jei būtų pasiekus. Tik kad per 5 metus evoliucionavęs liežuvis galėjo pailgėti ne daugiau nei 4,5 metro. Įstatymo orginalas buvo daug toliau. Tokio ilgio pabūklo pakako įsitraukti auką vidun. Ne tik įsitraukti, bet per visą miškelį atsitempti iki savęs. Už tat Varniuose naktimis tapo nesaugu šlaistytsi. Buvo įvesta komendanto valanda. Tykantį moters - palapinės liežuvį lengvai galėjai sumaišyti su pasisveikinti ištiesta ranka ar kokiu kitu organu.
Taip, akys, grįžkime prie jų. Kai tupėdavo savo akiduobėse, galėjai jas palaikyti visai normaliomis. Visais kitais atvėjais moteris - palapinės varijuodavo jomis, kaip sraigės. Bent jau į sraigės akis jos buvo labiausiai panašios. Vieni sako, kad tai atsitiko nuo noro daugiau matyti, kiti sako, kad nuo noro matyti neišeinant iš palapinės. Pastarasis variantas gal labiausiai atitiko speliones. Iš tikro, būdavo labai patogu iškišti vieną akį, ir šiltai tūnant stebėti, kaip koks girtas paauglys grabalioja smėlį ieškodamas akmenukų. Akmenukus jie mėtydavo į palapinę, o gal turėčiau sakyti, į mūsų gamtos reiškinį. Mat moteris - palapinė ir buvo tai, ką apibūdinti, beja, nesugebėčiau geriau, nei žodžiu "reiškinys".
Tad šitą "reiškinį" maži niolikiniai pirdaliai atakuodavo tuščiom skardinėm, akmenukais, ar net savo "freak shop" pirktais bateliai, kol jiems nežinant, moteris - palapinė rinkdavosi iš savo "kiauto", kurį gi nusitempti pirmą. Antro ta dieną ir nebūdavo. Visi išsilakstydavo palapinės glūdumoje pradingus pirmąjam.

(laukite tęsinio)