Rašyk 3013

Vartotojas KlepKlep sugalvojo atsiųsti man vamzdiniu paštu virtualią bombą, kuri kelioms valandoms ištaškė mano "namus" į šipulius. Spėjau pamatyti jo vardą tablo, prieš išbėgdamas pro duris. Taip ir nesupratau, ar jam nepatiko ta stiklinė sarkazmo, kurią įliejau į jo paskutinį kūrinį, ar komentaras. Lyg ir nieko blogo nepasakiau - tik teisybę. Aišku, savo teisybę...
O sarkazmo stiklinė visai neblogai susimaišė su dviem stiklinėm kažkieno atviros pašaipos ir dabar tas kūrinys iki pusės skendi tokioje žalsvoje jūroje. Kartais atrodo, jog joje kažkas dar  kandų banginį paleido paplaukioti - labai jau jis neryškus...
Mano namai sau rekombinuojasi po sprogimo. Trijų bitų per sekundę greičiu.

Atsidusęs grįžtu į pagrindinį langą. Ten, virš dviejų rūko apsuptų uolų stūkso pilis, visai neseniai papuošta nauju priestatu. Turbūt naujokų prisirinko tiek, kad visi netilpo. Štai ir sumetė babkes naujam sparnui. Netrukus ten bus įkurti nauji kambariai, kuriuos jie galės vadinti savo"namais". O kol kas miega po atviru dangumi, kieme. Kiemas, žinoma, irgi ne begalinis. Dar galima ant pakabinamo tilto įsikurti, kursai jungia dvi uolas, bet c'mon - argi čia normalaus Rašyko gyvenimas? Turi būti stogas virš galvos, normali lova, stalas... Skrynia tekstams, stalčius bandymams, vamzdinis paštas, kad galėtum gauti naujienas... O jeigu netyčia sukurtum kažką geresnio, nei tikėjaisi - štai ir visos Požeminės Bibliotekos reikia, kurioje trinasi visokie neaiškūs, skaitytojais save vadinantys. Kartais ir aš ten nusileidžiu. Pažiūrėti, ar nepasipildė Tobulybių Salė.

Suprantu - Požeminė Biblioteka atrodo lyg ir ne lygis. Va, konkurentai turi savo atvirą Skaitymų Kalvą, apsuptą dorėninio stiliaus kolonomis ir alyvmedžių miškeliais.  Gražu ten pas juos. Kol vieną dieną nachalai iš Žalios Žolės neįlindo ir visko neišsprogdino virtualiomis vandenilinėmis bombomis. Po to įvykio tiek kalvą, tiek kolonas, tiek miškelius rekombinavo ištisas tris dienas. O kūrinių, deja, nebeatkūrė. Teko jiems viską iš atsarginių kopijų įkraudinėti.
Tuo tarpu Požeminė Biblioteka bent jau įrengta taip, kad jokios bombos jai nebaisios. Sėdi sau skaitovai požemiuose, dantimis nuo šalčio kalena, fakelais apsistatę... Bet skaito.

Išgirdęs kažkokį triukšmą, patraukiu per tiltą kiemo link. Ten kaip tik susirinkusi minia žioplių, o jos centre - kažkoks plikis su virš galvos švytinčiomis raidėmis "PseudoAdmin". Kažką rėkia, o minia jam pritaria.
Prisiartinu dar arčiau.
- Girdėjote? Jie sugalvojo, kad nuo šiol mums reikės PRIVALOMAI vienas kito darbus komentuoti bei skaityti, kad gautume savo dienos rašalo normą! Tipo po kalnu gyvenantys troliai baigia išnykti ir jų kraujo nebegauna tiek, kiek anksčiau, kad galėtų rašalą gaminti! Žinote, ką aš manau?! Šūdas visa tai. Va, konkurentai medžių syvų savo rašalui nepritrūksta per amžius, siūlau DABAR visiems traukti į kelionę, kol ne vėlu! Nes tuoj sugalvos mūsų genijai, kad mes dar privalome po romaną kasdien parašyti ir perleisti autorystės teises! Šūdas visa tai! Reikalauju valdžios pasiaiškinti! Siūlau vartus išlaužti ir...

Rėkė jis, žinoma, garsiai. Minia, žinoma, vis labiau šėlo pritardama. Nebūtų kitaip ji minia. Tik niekas nepastebėjo, kaip prasivėrė sargybos bokšto vartai ir pro juos neįtikėtinu greičiu išlėkė juodai apsitaisęs karys su baisingo ilgio kalaviju. Vienu šuoliu peršoko minią ir besileisdamas suvarė ašmenis kalbėjusiam į gerklę.
- Vartotojas, Rašyk.lt pilietis PseudoAdminas, - ištarė žudikas ramiu balsu.  - Vartotojų kiršinimas, tvarkos ardymas. Neleistino ginklo nešiojimasis pilies teritorijoje. Blokavimas mėnesiui. Tą laiką praleisite dvidešimtame požeminiame aukšte, karceryje.

Ir kilstelėjo kalaviją su pamautu PseudoAdminu, persimesdamas jį per petį.
- Gelbėkit! - sucypė šis. - Mane neša!..

Niekas nenorėjo gelbėti. Žinia, nieko nėra baisesno už automatinius botus - moderatorius. Gerklę perrėžia pirmiau, nei nuosprendį pasako. Mato kiaurai rūbus ir kartais džiaugiesi, jog jie - tik programos. Visas paslaptis saugo savo klaikiai logiškame prote.
Nė pora sekundžių nepraėjo, o monstras dingo, palikdamas minią išsižiojusią. Pastebėjau, kaip naujokai skubiai iškraustė kelių žioplių virtualias kišenes...

Atsidusęs pasitaisiau per petį permestą pagalį su parištu sumedžiotu triušiu. Kailis, vakarienė ir kraujas rašalui. Juk turi kažkas darbą dirbti, kol visi linksminasi.
Mano "namai" vis dar rekombinavosi po sprogimo.
Teks miegoti lauke...