Juodos katytės namai (pilnas)

Piešinys Nr. 2478:
Bereikšmės linijos, prasidedančios kairiajame, apatiniame lapo kampe. Tiksliau – viena linija. Ji sukama pailgais ratais, lyg pynutė, braukiama aukštyn, kol galop baigiama lapo viduryje. Šį kartą pasirinkau tušinuką.

---

Semi kažkas nutiko. Nuo ryto iki pietų ji beveik nepravėrė burnos, atrodė truputį pikta, neatsiliepė kalbinama. Nors negaliu žmonos kaltinti – aš neliečiau nei vienos svarbesnė temos, pliauškiau veik tik apie orą. Ji turi visišką teisę nekalbėti su manimi apie orą. Vis tiek lyja...
- Sapnavau blogą sapną, - prisipažino Semi kiek vėliau, kai galop aš visai nebesistengiau jos pralinksminti ir užsiėmiau savo darbais.
- Košmarą?
Semi palinksėjo, tačiau į smulkmenas nepasinėrė, o aš nelauktai užkibau. Paprašiau papasakoti.
- Nepamenu, - numojo ji ranka. – Kažkokia beprasmybė. Tiktai po visko girdėjau labai kraupiai miaukiančią katę. Taip įkyriai staugė, kad galų gale pabudau ir nebegalėjau užmigti.
- Gal tai buvo kaimynų katė? – paspėliojau.
- Ji sėdėjo man ant krūtinės, - papurtė galvą Semi, o aš sustingau nuo tokio pareiškimo, nemaloniai nustebintas. Vadinasi, mano ir Semi santykiams niekas negresia. Po tokio sapno ir aš pusę dienos gaivelėčiausi, netardamas nė žodžio.
Ji pagaliau nusprendė nusiprausti ir pakeisti naktinius patogesniais drabužiais, nors išeiti niekur neplanavo – lauke lijo, miestelis atrodė lyg išmiręs. Tik labai retai kokia nors mašina sustodavo prie maisto krautuvėlės, matomos pro langą.
Aš susiradau sapnų knygą ir pabandžiau surasti ką nors apie juodas kates, miaukiančias miegantiems ant krūtinių, tačiau tokios reikšmės nebuvo. Semi dėl to visiškai nenuliūdo, po maudynių pamiršusi savo košmarus. Vanduo nuplauna mintis, ji tuo ir pasinaudojo.

Vėliau paskambino mano viršininkas. Klausė, ar pasirodysiu kontoroje. Atsakiau neigiamai, bet jis nenusiminė. Tikriausiai ir pats sėdėjo namie.
- Liepsiu Olgai užrakinti ir duosiu dienelę pailsėti, - nusprendė. – Kai ruduo taip įsibėgėja, klientai užmiega savo irštvose su letenomis dantyse. Rytoj užvažiuosiu pasiimti brėžinių. Būsi?
Pasakiau, kad greičiausiai būsiu. Jis dar dvi minutes kažką paniurnėjo ir padėjo ragelį, pažadėjęs paskambinti, jeigu abejos dėl savo dienotvarkės.

Tokia tad diena. Kambariai pilki nuo dulsvos šviesos, besiveržiančios pro langus. Mintys pilkos, o per sienas besismelkianti drėgmė kartais supurto iki pirštų galiukų. Vakarop nusprendžiau užkurti ugnį židinyje, kurio nenaudojome nuo pat atvykimo į šį namą. Galbūt patogiai įsikurčiau su savo brėžiniais šalia spragančių pliauskų ir mano mintys sušiltų. Semi tai turėtų patikti.
Šeimininkas – penkiasdešimties ir dar septynerių metų vyras, kuris man buvo panašesnis į septyniasdešimtmetį, mano idėjai pritarė ir netgi padėjo užsigabenti kelis glėbelius malkų į kambarį.
- Namas turi sušilti, - linksėjo jis, kai kišau pliauskas į židinį. – Jeigu visi taip galvotų, kaip tu, Tomai. Galbūt aplankysiu Robertą iš ketvirto aukšto ir pasiūlysiu jam malkų...
Aš užkūriau ugnį, o jis nuėjo aplankyti Roberto, kuris savo kambarėlyje gyveno tyliau už pelę. Kartais mane grauždavo sąžinė, kai patriukšmaudavau su savo nauja namų kino sistema, o Robertas neatsakydavo man tuo pačiu...
Vėliau Semi liovėsi lipdyti savo keraminį miestą ir įsitaisė krėsle prieš židinį. Kai už lango sutemo, o laikrodis parodė vienuoliktą vakaro, turėjau ją pažadinti ir pakviesti į lovą.

---

Piešinys Nr. 2479:
Dažniausiai pasitaikantis variantas – riebus taškas popieriaus lapo viduryje, iš kurio į visas puse nutįsta spinduliai. Labai retais atvejais šį šedevrą paįvairina  visokie (atsitiktiniai) kabliukai, kažkas panašaus į raides. Šį kartą paįvairinimas solidus – ilga valtis su viduje sėdinčiu aukštu žmogumi. Rankose jis laiko irklą. Nežinau, ar man ranka nuslydo, ar tai buvo padaryta tyčia, bet – prieš valtį nubrėžta nelygi linija, primenanti išsižiojusių (šuns?) nasrų profilį. Darbas atliktas pieštuku.

---

Buvau ištrauktas iš savo nereikšmingų sapnų pačiu grubiausiu ir barbariškiausiu būdu, kokį tik gali garantuoti moteriškas balsas. Semi klykė lovoje, traukdama nuo savęs antklodę, spardydamasi ir gaudydama kvapą, bei be perstojo greitakalbe berdama „ošventasdievekasgičiadabar“.
Išsigandau jos tokios reakcijos. Maniau, ji vėl susapnavo košmarą, tad pirma mintis, atėjusi galvon buvo nuraminti ją.
Įjungiau stalinę lempą, siekiau Semi ir staiga sustingau, nustebintas šnypštimo kojūgalyje.
Ten, išsigandusi ne ką mažiau nei Semi, susigūžusi tupėjo juoda katytė. Visai maža, trumpaplaukio kailiuko, žalių akių, ji stebėjo mudu ir neramiai krūpčiojo po kiekvieno Semi pasispardymo.
- Aš maniau... sapnuoju... šventas Dieve... – iškvėpė Semi. – Kai ji pradėjo miaukti, aš prabudau ir pajutau ją ant savo krūtinės... iš kur ji, Tomai?!
- Nežinau, - atsakiau nustebęs.
Iš tiesų, neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip  šis jaunas, grakštus padaras atsidūrė mūsų miegamajame. Maža to – kodėl katytė sumanė kniaukti ant Semi krūtinės?
Atsargiai atsisėdau, nuropojau į lovos galą ir pabandžiau katytę paliesti. Ji nebandė pabėgti. Ji nebandė kąsti ar drėksti – tik buvo gerokai išgąsdinta, o galbūt ir pritrenkta Semi staigaus judesio, nubloškusio ją nuo antklodės.
- Čia gi beveik jauniklis, - pasakiau, - žiūrėk, Semi, juk ji visai miela, ar ne?
Žmona šluostėsi prakaitą, žiūrėdama į padarą mano rankose. Moteris atrodė beveik rami, tik išblyškusi.
- Jeigu mūsų bute yra plyšys, tuomet jų gali atbėgti ir daugiau, ar ne? – paklausė ji.
Atsakiau gūžtelėdamas pečiais. Iš tiesų, neturėjau jokio supratimo apie galimus plyšius.

Daugiau neužmigome. Semi nusiramino, galop netgi sutiko paimti katytę į savo rankas. Aš nuėjau užkurti židinio, kuris vienintelis saugojo mus nuo rudens drėgmės. Buvo penkta valanda ryto.
Vėliau, apie pusę šešių, Semi nuėjo į virtuvę su kate ant rankų ir surado jai pradarytą indelį su grietine. Palikusi gyvūną vaišintis, ji apžiūrėjo visus langus, ar kuris nebuvo paliktas atviras. Aš apžiūrėjau sienas. Namas senas, ventiliacijos angos čia išvedžiotos vadovaujantis senovine logika – ar gali būti, jog kuris vamzdžio galas kyšo kur nors nepastebėtas?
Mūsų bute sienų nedaug – viso labo dešimt, iš kurių šešios – pertvarinės. Sugaišau likusį pusvalandį jas tikrindamas, tuo tarpu katytė bėgiojo paskui mus, miauksėdama plonu balseliu.
- Langai buvo uždaryti, - raportavo man Semi, - nėra jokių plyšių, kur ji galėjo įlysti.
- Žinai, sienose taip pat nėra landų, - pasakiau sutrikęs, - o ventiliacinės angos uždegtos smulkiomis grotelėmis. Jos tvirtai laikosi.
- Keista...
- Galbūt šeimininkas pokštą naktį iškrėtė? – bandžiau spėlioti, - gal atsarginius raktus turi. Žinai, dieną užsuksiu pas jį.
- Jau geriau tai būtų ne jo darbas, - gniaužtelėjo kumščius Semi,- aš išsigandau VELNIŠKAI!
Žmona kiek pasigrožėjo liepsna židinyje. Laikrodis išmušė šeštą ryto. Už lango vis dar buvo tamsu.
- Kac kac kac! – pašaukė Semi, traukdama į virtuvę. Ji paliko mane prie židinio, apsnūdusį ir beveik besapnuojantį šio ryto viešnią.
- Tomai!
- Mhmmm? – knaptelėjau.
- Katė su tavimi?
Apsidairiau. Nebuvo jos net po mano krėslu.
- Ne...

Kitas siurprizas paaiškėjo netrukus, kai mudu pabandėme surasti savo „viešnią“. Jos nebuvo. Grietinės indelis buvo tuščias, o pati katė pradingusi kaip į vandenį, nors nei aš, nei Semi neatidarėme langų ar durų.
Mudu pradėjome kraustyti visą butą, ieškodami padarėlio, užmigusio kur nors po numestais žurnalais ar patalais. Tokiomis akimirkomis aš netgi apsidžiaugiau iškraustęs palovį, kadangi tai buvo bene vienintelė vieta, kur tikėjausi atrasti plyšį į mūsų visatą iš katytės visatos.
- Tu tai nupiešei? – parodė Semi mano piešinį Nr. 2479, suradusi jį prie lovos.
- Taip, šiąnakt.
- Ir nepabudai?
- Kankink kuo tik nori – nepamenu, kaip tai dariau.
- Tu senokai bepiešei taip konkrečiai, - žvelgė ji į popieriaus lapą. – Ta valtis ir tas vyras ilgu kaklu... Man primena Stikso upę, kur gali sutikti šunį, saugantį vartus į Tartarą...
Nustojau raustis senų sąsiuvinių dėžėje ir pažvelgiau į žmoną įdėmiu žvilgsniu.
- Atleisk... Nenorėjau tavęs bauginti, - susikrimto ji ir atėjo manęs paglostyti. Tada padėjo piešinį į dėžutę, prie kitų.
Mane iš tiesų baugina tokie pasąmonės pokštai. Ne kiekvienas prabunda vidury nakties, išsirenka vieną iš kelių piešimo priemonių ir prasėdi nežinia kiek laiko prie popieriaus lapo, galvodamas nežinia ką, regėdamas nežinia ką. Tada vėl atsigula į lovą ir užmiega. O iš ryto nieko nepamena. Semi kelis kartus prabudo, kai aš ėjau piešti savo lunatiko paveikslų. Įrašė  viską į vaizdajuostę, kurią žiūrėjau iš ryto ir šiurpau. Buvau visai ne tas žmogus. Kai Semi pradėjo žadinti, lunatikas netikėtai sustingo, tarsi stabo ištiktas, prasėdėjo taip nemirksėdamas, o vėliau atsistojo ir nusvirduliavo į lovą. Semi nepavyko mane pažadinti. Nei pirmą, nei ketvirtą kartą.
Kiekvieną rytą užrašydavau numerį naujo piešinio kamputyje ir padėdavau jį į dėžutę. Kartą į mėnesį veždavau piešinius mokslininkams, kurie mane klausinėdavo visokių nesąmonių. Kai kurie klausimai buvo visai normalūs. Bet jie lunatiko iš manęs neišvarė.

Katės bute nebuvo. Apvertėme jį aukštyn kojomis kelis kartus, viliojome kepamos mėsos kvapu – nė nemiauktelėjo. Mano šefas turėjo gerokai nustebti, užtikęs mudu šiukšlyno vidury.
- Tvarkotės? – paklausė, susibrukdamas brėžinius į segtuvą.
- Kaip matai...
Įtariai stebėjau durų tarpą, tikėdamasis išvysti juodą siluetą, smalsiai įslenkantį vidun.
Ne, ji nebesugrįžo. Tik ne tą dieną.

---

Piešinys nr. 2480:
Juoda katytė, tupinti neapibrėžtoje vietoje. Stengtasi suteikti trimačio vaizdo įspūdį, išbrūkšniuotas netgi šešėlis. Atlikta juodos spalvos kreidele.

---

Šį kartą kniaukimas pažadino mudu vienu metu. Naktinė viešnia, įsitaisiusi Semi ant krūtinės, „dainavo“ skambiai, išgąsdindama tiek žmoną, tiek mane.
- Čia dabar... – atsisėdau lovoje, purtydamasis iš miegų.
- Negaliu patikėti savo akimis!- piktokai tarė Semi, atsargiai nukeldama katę nuo krūtinės ir guldydama šalia. – Aš juk uždariau visus langus!
- O aš duris... Bet vakar su šeimininku taip ir nesikalbėjau.
- Manai, tai jo darbas?
- Jeigu ir ne jis, tai kažkuris kitas pokštauja.
- Bet kaip gi ji paspruko, Tomai? Durys juk irgi buvo uždarytos. Beje, kiek valandų?
Laikrodis rodė penktą ryto. Naktinė viešnia buvo punktuali.

Aš siektelėjau savo rytinio paveikslo ir išvydęs gerokai sunerimau. Regis, katytė buvo ne tik kambaryje, bet ir lunatiko sapnuose.
- Aš ją stebėsiu, - nutarė Semi. – Jeigu ji turi plyšį šiame bute, aš jį pamatysiu.
Toks jos užsispyrimas mane pralinksmino. Palikau ją su kate ir nuėjau padainuoti į dušą. Nebuvau tikras, ar nepažadinau Roberto iš ketvirto aukšto, tačiau tuo metu tai buvo nė motais. Kiek vėliau mane pakeitė Semi, aš tuo tarpu įpyliau katytei pieno, iš naujo užkūriau ugnį iš likusių malkų ir sugrįžau į lovą, kur sulaukiau odos aliejumi pakvipusios žmonos. Mudu mylėjomės, trumpam praradę laiko nuovoką. Semi šį kartą buvo kiek agresyvi.
Katytė, jeigu mudviejų žaidimus ir stebėjo, išliko tyli.
Vėliau, išgirdę laikrodį mušant šeštą valandą ryto, mudu pabudome iš palaimingo snaudulio, apsirengėme ir...
Katytės neberadome. Semi norėjo vėl pradėti kraustyti daiktus, tačiau sulaikiau ją. Nuojauta kuždėjo, kad nerasime.

Tą dieną aš padariau kelis svarbius (mano manymu) darbus. Pirmiausiai aplankiau šeimininką ir pasikalbėjau su juo apie mano ir Semi naktinį svečią. Jis gerokai nustebo, kiek supratau senioko veido išraišką. O gal ir sunerimo.
- Betgi Tomai, šiame name kačių nė vienas nuomininkas nelaiko, - pareiškė jis. – Žinočiau apie tai. Štai, senė Maglif, gyvenanti mansardoje, turi šunį. Žinai, vieną iš tų kišeninių, kurių šiais laikais pilna...
Linktelėjau, kad žinau.
- Aš tų veislių nepamenu... Bet va katės tikrai nė vienas neturi. Kaip ji pateko į tavo butą?
Papasakojau apie paskutines dvi naktis, kai suradome katytę savo lovoje. Išgirdęs apie mažylės kniaukimą ant Semi krūtinės, šeimininkas staiga susirūpino.
- Semi ant krūtinės? – pasitikslino jis. – Dieve...
- Kas nors negerai?
- Net nežinau, ką besakyti, Tomai. Tai nelabai geras ženklas.
Nebuvau religingas, tuo labiau netikėjau visokiomis pasakomis apie vaiduoklius. Mano tikėjimas apsiribojo vienu lunatiku, lindinčiu viduje. Todėl kantriai laukiau, kol šeimininkas teiksis paaiškinti savo „nelabai gerą ženklą“.
- Jūs tame bute gyvenate vos keturis mėnesius, - prabilo senis, galop surikiavęs savo mintis į darnią eilutę. – Prieš tai jame nebuvo gyventojų  galbūt mėnesį, gal šiek tiek daugiau. Miestelis mažas, supranti... Kai kuriame nors bute miršta senas žmogus, visi pusmetį laukia, kol iš jo pradings mirusiojo siela. Čia ne folkloras, bent jau ne plačiąja prasme. Už miestelio, jeigu važiuotum į vakarus, pamatytum vienišą namą tyruose. Ten gyvena našlė Grebkok, pamišusi ragana. Kartais man atneša žolių arbatos, gelbstinčios nuo sąnarių skausmų. Tai ji kadaise uždraudė pusę metų parduoti jos vyro vasarnamį, kai tas ten pasimirė nuo plaučių uždegimo. Aiškino, kad būtent tiek laiko reikia, kad iš namo pradingtų paskutinis mirusiojo atodūsis, kaip ji mėgsta sakyti.
Ir ką? Mūsų miestelėnai imlūs tokiems žodžiams. Nuo to laiko čia visada taip – miršta žmogus ir jo namas pusmetį stovi nejudinamas...

Aš norėjau pertraukti senį, visai nebejausdamas ryšio tarp jo pasakojimo ir Semi, tačiau jis nekantriai mostelėjo ranka, leisdamas suvokti, kad kalbės. Nustojau muistytis ir pasiruošiau klausytis toliau.

- Butas numeris septyni, - šeimininkas parodė pirštu į lubas. – Prieš keturis su puse mėnesio ten pasimirė tokia vienuolė Mata. Sena visai buvo, savo mirtimi mirė. Tiesiog užgeso kaip ta žvakė, apdainuojama vieno žydro bardo. Kai mes radome ją, jos veide  švietė tokia nenatūrali palaima, kad visi žegnojosi, nesuprasdami priežasties. O galbūt žegnojosi katės, kuri kniaukė ant jos krūtinės. Kur ten kniaukė – greičiau staugė...
- Katės?!
- Aha, štai ir priėjome katę... Na, ji buvo labai jauna, beveik jauniklis. Juoda, trumpo plauko... Nežinau aš tų veislių, gali neklausti. Keisčiausia, kad Mata tikrai nelaikė kačių, nors nesu užtikrintas – galbūt parsinešė kačiuką paskutinę dieną. Kas tuos senius supranta?..
Jis nusijuokė, o aš pajutau šaltuką.
- Jeigu tikėtume sene Grebkok, - surimtėjo šeimininkas, – aš neturėjau jūsų leisti į tą butą. Dar buvo likę du mėnesiai Matos atodūsiams dingti.
- Kitur vietos neradome, - priminiau jam. – Be to, aš buvau užsispyręs.
- Aa... pamenu, jūs tikrai buvote užsispyręs, - palinksėjo senis.

Štai toks trumpas buvo mūsų pokalbis. Vėliau šeimininkas leido man pasiimti dar porą glėbių malkų. Grįžęs papasakojau Semi apie Grebkok,  Matos mirtį ir užkūriau ugnį.
- Manai, katė prisimena savo senąją šeimininkę? Todėl ji lipa man ant krūtinės? – paspėliojo Semi.
- Nežinau, brangioji. Man ramybės neduoda tai, kad Mata mirė prieš keturis mėnesius, o katytė vis dar nepaaugo.
- Tikrai, ji visai maža...

Vėliau aš nuvažiavau į gyvūnėlių parduotuvę ir nupirkau narvelį katei. Metalinį karkasą, aptrauktą kažkokia oda. Viename gale buvo išpintos grotelės. Planavau anksti ryte pagauti ją ir uždaryti, kad galėčiau parodyti šeimininkui. O vėliau galbūt išneščiau ir palikčiau gyvūnų prieglaudoje.
Numetęs narvelį ant galinės automobilio sėdynės, pasukau į gatvę, kuria galėjai patekti į vakarinę miestelio dalį. Automobilio viduje buvo drėgna, tvyrojo ne itin malonus kvapas. Mano lietpaltis varvėjo, kiaurai merkdamas kelnes ir apykaklę.
Pravažiavau kontorą, kurioje dirbau. Langai tamsūs, nė vienos šviesos. Netinkamas laikas darbui ir bizniui. Nepamačiau nė vieno pėsčiojo.
Išvažiavau už miesto, į greitkelį. Pakilau į kalną, sustabdžiau automobilį ir apsidairiau, ieškodamas namelio tyruose.
Kairėje greitkelio pusėje, pridengtos lietaus šydo, silpnai švietė dvi namo akutės, perrėžtos langų rėmais. Kaip katės akys, tik geltonos. Į Grebkok sklypą vedė klampyne virtęs kaimo keliukas, pažymėtas metro aukščio stulpu su pašto dėžute. Ten sukti nepanorau. Sužinojau, kur ragana gyvena, man to užteko. Sugrįžau į miestą.

---

Piešinys Nr. 2481:
Juoda katytė ant moters krūtinės. Moteris guli ant lygaus paviršiaus (linija). Po linija, kiek žemiau – dar trys linijos, vaizduojančios kažką panašaus į duobę su vandeniu. Nupiešta mėlyno rašalo rašikliu.

---

Pabudau pirmas. Nuo kniaukimo, jeigu tą baisų bliovimą buvo galima vadinti kniaukimu. Man atrodė, kad iš katytės nasrų girdžiu dešimties rujojančių katinų bliovimą. Iš kur ji tokia balsinga atsirado?
Semi neramiai kvėpavo, galbūt ruošdamasi pabusti. Skubiai pagriebiau katytę ir ji nutilo. Nunešiau ją į virtuvę, įkišau į narvą ir padėjau grietinės indelį. Buvo penkta valanda ryto.
Semi nepabudo. Regis, ji pagaliau galės pamiegoti kiek ilgiau.
Nuėjau į dušą, nusiprausiau, tada iš likusių žarijų įpūčiau ugnį ir nuėjau pažiūrėti savo piešinio.
Buvau sukrėstas. Trečią naktį mano lunatikas piešė tokius mįslingus dalykus. Anksčiau iš jo sulaukdavau beprasmių figūrų, visokių niekų. Kažką tikslesnio jis nupiešdavo labai retai. Toji moteris greičiausiai buvo Semi, nors lygiai taip pat ten galėjo būti Mata. Lunatikas po savo simboliais paaiškinimų nepaliko.
Taip besėdėdamas ir bestudijuodamas savo piešinį išgirdau ją, krebždančią narvelyje. Katytė pradėjo garsiai miaukti. Pažvelgiau į laikrodį – šis rodė be penkių šešias.
Ketinau ištraukti pieno pakelį, kad tik ją nuraminčiau, tačiau padaras ėmė rėkti dar garsiau, nagais bandydamas odos tvirtumą.
- Tyliau tu! Prižadinsi Semi!- supykau, tačiau katytė manęs neklausė. Paspyriau narvelį, tačiau ji vis tiek bliovė nesavu balsu. Man besiterliojant su pienu, ji staiga kvyktelėjo kažkaip keistai. Tas garsas privertė mane staigiai atsisukti, kad pamatyčiau priežastį.
Metalinės grotelės buvo pralaužtos, ant aštrių vielos galiukų kybojo kruvini kailio gabaliukai, o pati katytė šuoliais skuodė per virtuvę link durų, susibraižiusi ir taškydama kraują ant grindų.
- Stok!- atsitokėjau, kai ji išlėkė į prieškambarį. Norėjau pasivyti ją, tačiau susipynė kojos (kaip ironiška). Išsitiesęs tarpduryje tik suspėjau pamatyti, kaip juodas žaibas dingsta sandėliuke, kurio durys buvo pusiau praviros. Laikrodis ėmė mušti šeštą valandą.
Štai ir pagavau – iš sandėliuko ji tikrai nepaspruks. Ten netgi ventiliacinių angų nėra. Ir pats sandėliukas neužverstas daiktais – kai Semi jį iškraustė, dar nesuspėjo visko sudėti atgal.
- Kac kac...
Nė garso. Katytė greičiausiai laižėsi žaizdas. Priėjęs atvėriau duris.
Sandėliukas buvo tuščias. Tai supratau iš karto, nes daiktai buvo išnešti, grindys visiškai tuščios, o medinės lentynos apkrautos tik pačiame viršuje, kur ji sunkiai galėjo užšokti. Nepaisant to, aš pristūmiau kėdę ir pasilypėjau, kad įsitikinčiau.
Iš tiesų – nė kvapo.
Negana to, iš viršaus aš puikiai mačiau kruvinus pėdsakus, kurie nuo durų vedė į sandėliuko kampą, į balintą plytų sieną. Ten jie ir baigėsi, nepalikdami jokių komentarų.
Turėjo būti plyšys, kurio anksčiau nepastebėjau. Aš pasiėmiau plaktuką, išstuksenau kiekvieną sienos centimetrą, tačiau galų gale nuleidau rankas nieko nepešęs. Juodos katytės dingimas tebeliko pačia keisčiausia mįsle.

Netrukus pabudo Semi. Atrodė suirzusi. Išvydusi virtuvėje sulaužytą narvelį sunerimo. Papasakojau jai apie savo rytinį nuotykį, netgi parodžiau kraujo dėmes, vedančias į sandėliuką. Regis, ją išgąsdinau.
- Tomai, ar gali būti, kad katytė – tai vaiduoklis?
Nežinojau, ką atsakyti. Vaiduokliais netikėjau, tik lunatikais...
- Kodėl ji miaukia penktą valandą man ant krūtinės? Kodėl ji dingsta, kai laikrodis ima mušti šeštą valandą? Kodėl?..
Bandžiau ją paguosti, bet ji atstūmė mane, apsėsta minties apie katę – vaiduoklį. Nusprendžiau jai nerodyti savo piešinio. Semi būtų persigandusi dar labiau.

Vėl lijo. Šefas paskambino ir paprašė atvykti į kontorą. Išvažiavau, palikęs žmoną tvarkyti butą. Olgos darbe nebuvo, šefas atrodė pervargęs, sėdėjo savo kabinete ir bambėjo apie kažkokį nuotykį, nutikusį praeitą savaitę. Paprašė manęs padaryti nedidelį brėžinuką, tuo tarpu pats kažkur išėjo. Sugaišau keturias valandas, nors būtų užtekę ir vienos. Darbas krito iš rankų.
Baigęs nusprendžiau nuvažiuoti pas našlę Grebkok. Galbūt ji nebuvo tokia pamišusi, kaip minėjo šeimininkas. Galbūt ji galėjo kažką žinoti apie katę. Aš norėjau nuraminti Semi, tad vėl pasukau į vakarinį kelią ir po dešimties minučių jau klimpau įvažiavime į Grebkok kiemą. Turbūt našlė automobilio neturėjo, nes kelias, regis, anksčiau nebuvo judintas. Mano automobilio ratai paliko pirmąsias gilias vagas.
Jos kieme augo beržas, dabar jau numetęs paskutinius lapus. Vienintelis medis ir vienintelis augalas, neskaičiuojant žolės. Tvoros nebuvo. Prie pilkos namo sienos glaudėsi kažkokios automobilinės priekabos nuolaužos. Pats pastatas niūrus, aptrupėjęs, aptrešęs – kažin, ar senė Grebkok mėgo sėdėti savo kieme, antraip tikrai būtų susitvarkiusi.
Žemė buvo patižusi, išsipurvinau batus, kol pasiekiau duris. Stuktelėjau kelissyk belstuku ir susigūžiau nuo žvarbaus vėjo.
Duris pravėrė jauna moteris ilgais, šviesiais plaukais. Metų jai mintyse pripaišiau tiek pat, kiek jų turėjo mano žmona. Ji įtariai pasiteiravo, kas aš toks ir ko noriu. Paaiškinau, kad ieškau našlės Grebkok, kad noriu pasikalbėti su ja apie savo žmoną ir ją apsėdusias kates. Kvailai nuskambėjo, bet nepažįstamoji net nešyptelėjo.
- Užeikite, - pravėrė duris. – Greičiau, ten šlapia.
Žengiau į vidų, stengdamasis kuo mažiau ištepti prie durų patiestą kilimą, bet jai buvo nė motais. Ji parodė man į didžiules šlepetes, primenančias du triušius:
- Nusiaukite batus ir išbandykite šitas. Duokite, aš juos padžiausiu.
Žiojausi prieštarauti, bet neištariau nė žodžio. Ji paėmė iš manęs lietpaltį, batus, trumpam dingo su jais kitame kambaryje, tada sugrįžo atgal ir parodė į kitas duris. Mudu įėjome į didelį kambarį akmeninėmis sienomis, kurio gale liepsnojo židinys. Kiek į dešinę nuo židinio veikė senas televizorius, rodė „Beverly Hills“, kurio jau senokai nebežiūrėjau. Moteris maloniai nusišypsojo ir pasiūlė atsisėsti.
Prieš krėslą , ant staliuko jau stovėjo nedidukas arbatinis, stiklinė gėlių vaza su sausainiais viduje ir pusiau nugertas puodelis.
- Iš akių matau, kad pokalbis bus ilgas, tad siūlau ir jums išgerti puodelį, - pasakė.
- O... kur ponia Grebkok? – paklausiau, jausdamasis gana keistai.
- Tai aš. Tiktai nebekartokite tos krokodiliškos pavardės, kurią Anatolijus burba į kairę ir dešinę. Mano vardas Džil. Taip daug lengviau ar ne? Vienas skiemuo – Džil...
Turbūt atrodžiau kaip idiotas, nes ji staiga nusikvatojo, visiškai nesivaržydama:
- Spėju, jis mane vėl išvadino sene?
Linktelėjau.
- Už tai negaus arbatos savo sąnariams. Savaitę. O jums aš tuojau atnešiu, Tomai.
Ji išbėgo pro duris, tokia jaunatviška ir patrakusi, o aš likau sėdėti išsižiojęs, net nesupratęs, iš kur ji žino mano vardą. Kai Džil Grebkok sugrįžo, žinoma, pasiteiravau.
- Miestelis mažas, - paaiškino ji. – Kai tik kas nors atkeliauja, visi per dvi dienas vardus ir pavardes išnešioja. Taip ir aš sužinau, kad naujakuriai apsigyveno tame pačiame bute, kur neseniai mirė Mata. Net nedavę jai paskutinį kartą iškvėpti. Taigi, tu dabar turi kažkokių problemų?
- Taip.
- Papasakok.
Ji ėmė siurbčioti arbatą, žiūrėdama į mane, o aš pasistengiau viską papasakoti iš eilės, nieko nemaišydamas ir nekišdamas savo nuomonės. Kai baigiau, Džil vis dar mėgavosi arbata, tik jos žvilgsnis buvo nebe toks skvarbus. Ji apie kažką galvojo.
- Vargšės katytės, - galop pareiškė.  Aš sustingau, nežinodamas kaip reaguoti, o ji padėjo savo puodelį, parietė po savimi kojas ir šonu atsirėmė į krėslo atlošą.
- Kiek laiko tu gyveni su savo „lunatiku“? – paklausė staiga.
- Aštuonis metus.
- O su Semi?
- Penkerius... Kuo čia dėtas lunatikas?
- Dar nežinau, bet įtariu. Man reikia žinoti daugiau. Kačiukai buvo visi jauni? Nė vieno seno?
- Kačiukai! – nustebau. – Manote, jų buvo ne vienas?
- Vieno nebūtų užtekę, Tomai. Žinoma, kiekvieną rytą rasdavai vis kitą kačiuką. Arba katytę.
- Manau, ten buvo katytė...- pradėjau, bet užsikirtau. Iš tiesų, aš tikrinau tik pirmą egzempliorių. Visų kitų nebežiūrėjau ir dabar patvirtinti Džil žodžių negalėjau. Ji palingavo galvą.
- Manau, mums reikėtų aplankyti Semi ir pasikalbėti su ja. Ji kažko tau nepasakė, Tomai.
- Neįtikėtina. Semi nuo manęs neslėptų, jeigu kažkas atsitiktų.
- Turiu ją pamatyti, - pakartojo Džil.- Ar judu šį vakarą turite laisvo laiko?
- Žinoma, aš tuoj nuvažiuosiu...
- Ne, - nutraukė moteris tvirtu balsu.- Tai aš važiuosiu į tavo namus. Turiu viską pamatyti savo akimis.  Iš tavo pasakojimo visiškai jokios naudos, Tomai. Tu matai, bet tu ne taip viską supranti, štai kur bėda.

Semi gerokai nustebo, išvydusi Džil, žengiančią į butą prieš mane. Kai pasakiau viešnios vardą ir paaiškinau, kas ji tokia, žmona sutriko, iš pradžių ėmė atsiprašinėti už netvarką, tačiau Džil ją greitai nuramino – esą jos namuose šiukšlynas nepalyginamai didesnis. Kai Semi pasiūlė jai jaustis kaip namie ir  įsikurti svetainėje, Džil iš karto prasitarė gerianti tik arbatą.
Vėlesnis pokalbis, kuris daugiausiai vyko tarp abiejų moterų, buvo vien apie mane. Apie kažkada Semi stebėtą piešiantįjį, nupieštus paveikslus, kurių turėjau tris dėžes. Džil panoro juos pamatyti, tad nuėjau atnešti.
Našlė nepaprastai greitai sugebėjo priversti Semi atsisakyti mandagių „jūs“. Po pusvalandžio jos abi tujinosi, aptarinėdamos mano piešinius, o aš klausiausi, niekaip nesuprasdamas, kuo gi Džil patraukė tie piešiniai.
Vėliau jos žiūrėjo filmuotą medžiagą, kurioje aš piešiu vidury nakties ant popieriaus lapo, niurnėdamas kažką panosėje.
- Kada pirmą kartą pradėjai sapnuoti kates? – paklausė našlė Semi, kai pagaliau jai pabodo žiūrėti į mano lunatiką.
- Manau, tai nutiko prieš tris dienas, - prisiminiau niūrų Semi rytą, kai ji prisipažino sapnavusi košmarą.
- Ne, Tomai, - papurtė galvą žmona.- Manau, gerokai seniau. Tiesiog aš ne visus sapnus prisimenu, o ir ne visi tokie baisūs buvo.
- Ar tai reiškia, kad katytės atbėgdavo ir anksčiau? – pažvelgiau į Džil.
Ši padėjo puodelį su arbata ir atistojo.
- Eime, pasižiūrėsime į jūsų lovą, - pasiūlė ji tokiu tonu, kad galima buvo lengvai išversti „atsigulsime į jūsų lovą“.
Semi nustebusi pažvelgė į mane. Aš atsakiau jai ne mažiau iškalbingu žvilgsniu. Mudu nusekėme paskui našlę.
Džil nesunkiai suprato, kur mudu miegodavome. Ji ryžtingai priėjo prie baldo, sugriebė antklodę ir nutraukė ją, pakeldama prieš šviesą.
- Kada keitėte užvalkalus?
- Prieš... prieš savaitę...- sutriko Semi, nesuprasdama, ką bando išsiaiškinti ši keista moteris.
Džil apsuko antklodę, tada patiesė ją pusiau perlenktą ant lovos.
- Judu abu maudotės prieš guldami miegoti, ar ne? – nužvelgė skvarbiu žvilgsniu. Aš linktelėjau, Semi burbtelėjo „taip“.
- Tai kas tada čia? – Džil parodė į paklodę ir antklodę, perlenktą pusiau. Paklodės kraštas buvo kažkuo išteptas, lyg šviesiam purvui nubyrėjus. – Spėju, šioje pusėje miega Semi, ar ne?
- Aš nesuprantu... – papurtė galvą Semi, pažvelgdama į savo kojas, - Juk plaunu jas... Be to, naktį jei kur einu, apsiaunu šlepetes. Tai Tomas sapnuodamas išeina basas...
- Tomo pusėje švaru, - sumurmėjo Džil. – Gerai, Semi.  Regis, katytes į butą atsigabeni tu.
- Aš???
Mano žmona atrodė apstulbusi. Grebkok skambiai nusikvatojo, išvydusi jos miną.
- Manau, mums reikia dar arbatos, - pasakė ji.- Ir aš jums tada papasakosiu, kas iš tiesų vyksta šiuose namuose.

Šį kartą virtuvėje vadovavo Džil. Ji jautėsi taip laisvai, kaip aš sau niekada nebūčiau leidęs. Ir jos kalba buvo laisva. Vos tema tapdavo kiek intymesnė, ji nesivaržydama užduodavo klausimus ir pateikdavo savo nuomonę. Toks laisvumas gerokai glumino. Antra vertus, netrukus mano žmona prisitaikė prie jos „dažnio“ ir tolesnės kalbos labiau priminė senų draugių pasiplepėjimą. Kai jos grįžo su nauja paruošta arbata ir sausainiais, aš jau buvau užkūręs linksmą ugnelę.
- Taigi, Semi, - surimtėjo Džil. – Tos purvinos dėmės tavo lovoje. Regis, Tomas ne vienintelis lunatikas šiuose namuose. Tu taip pat kažką veiki miegodama.
- Bet argi aš nebūčiau to pastebėjusi anksčiau? – nenorėjo sutikti Semi.
- Nemanau. Pati sakei, jog sapnuoji kates visai neseniai. Vadinasi, lunatikuoji taip pat neseniai. Galbūt kokios penkios, ar šešios dienos. Tomo dėka. Užsikrėtei nuo jo.
Tiek aš, tiek žmona pagalvojome, kad moteris juokauja.
- Aš rimtai, - pasakė Džil, išvydusi mūsų šypsenas. – Tiek laiko gyvendama su lunatiku, turėjai pati išsiugdyti tokį.
- Negali būti, lunatizmas juk neužkrečiamas! – paprieštaravo žmona. – Čia gi ne koks virusas!
- Ne toks, kokį visi įpratę suprasti, - linktelėjo našlė. – Mano linksmas būdas ir laisva kalba irgi ne virusas, tačiau tu su manimi bendravai lygiai taip pat, vos tik užsikrėtusi juo. Jeigu kas nors šalia tavęs keiktųsi, tu neabejotinai įsimintum tai ir susidarius tinkamai aplinkybei, pakartotum tai. Mano nuotaika nėra materiali, bet ji tave užkrečia, Semi. Tomo lunatikas yra dar mažiau materialus, jis tave veikia daug silpniau. Mes galime užsikrėsti nuo saulės, nuo lietaus, vien tik žiūrėdami į juos. Tai yra pagrindinė taisyklė, sprendžiant katyčių mįslę. Viskas ir visada yra užkrečiama. Netgi iš pažiūros patys nematerialiausi dalykai gali užkrėsti.
Semi tylėjo, galvodama apie tokį keistą pareiškimą. Ji pamiršo arbatos puodelį rankose.
- Kodėl tada aš nepradėjau lunatikuoti daug anksčiau? – paklausė ji. – Tomas lunatikuota jau aštuonerius metus. Aš su juo gyvenu penkerius – kodėl neužsikrėčiau anksčiau?
- Todėl, kad sielos užkratams reikia daugiau laiko. Kai psichiatras ilgai dirba su psichikos ligoniais, jis pat pamažu tampa jais. Dažniausiai tai pastebi tik kiti.
Tavo lunatikė, Semi, iš tiesų apsireiškė per rekordiškai trumpą laiką. Ir ji atėjo kaip tik tada, kai judu atsikraustėte į šį butą, kuriame Mata dar neišleido savo paskutinio atodūsio. Štai kas paskatino tavo lunatiką suskubti. Senoji vienuolė Mata!
- Tu tiki vaiduokliais?
- Ne. Tikėjimas yra labai blogas įprotis. Sakykime, aš manau, kad mirus žmogui kažkuri jo dalis lieka kurį laiką čia, šiame pasaulyje. Kiek ilgai – tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų. Mata buvo gera moteris, ji turėtų greitai išeiti iš čia. Tačiau jos buvimas užkrečia mus, kas be ko. Ir mes tuo pačiu atsidėkojame jai, nors Matai tai mažai berūpi.
- Sunku patikėti... – murmtelėjau.
- Aš sakiau, - nusijuokė Džil, - tikėti nereikia. Tikėjimas nepalieka vietos alternatyvoms. Aš galiu papasakoti apie katytes taip, kad tu mielai priimtum pasakojimą kaip tiesą. Tiktai aš nesugebėsiu atsakyti į klausimą, kur jos pradingsta. Tavo pasaulio suvokimas, tavo TIKĖJIMAS negali to paaiškinti. Todėl aš aiškinu savaip, kad visos detalės būtų aiškios. Ir aš tau sakau – Semi yra lunatikė, kuri atsineša pradingstančias katytes į savo lovą.
- Kas tai? Dar viena vaiduoklių rūšis?
- Tam tikra prasme.
Turbūt mano veido išraiška jai pasirodė pernelyg skeptiška, nes Džil staiga plačiai nusišypsojo:
- Matau, tu labiau linkęs pamatyti savo žmoną, naktį išeinančią pro duris ir ieškančią jaunų, juodų katyčių lizdo, ar ne?
Aš abejojau.
- Būtent, - linktelėjo Džil. – Tai paaiškintų išpurvintus patalus, bet visiškai nepaaiškina dviejų dalykų – kodėl katytės taip garsiai miaukia ant Semi krūtinės ir kodėl jos taip veržiasi kažkur dingti, net sudraskydamos metalinius narvus. Todėl aš toliau viską aiškinsiu savaip.
Semi linktelėjo, gurkštelėdama iš puodelio. Aš taip pat pritariamai sumykiau, nusprendęs nebekišti savo trigrašio. Galop Džil „detektyvinis tyrimas“ turėjo paslaptingą prasmę tik jai vienai.

- Kartais sapnuose, - pradėjo našlė, - mūsų namai atrodo truputį ne taip, kaip mes matome juos nemiegodami. Sapnuodami galime pamatyti papildomą langą, dar vienas duris ar angą grindyse, vedančią nežinia kur. Jeigu kada nors susapnuosite duris, kurių realybėje nėra – pabandykite atverti jas ir išeiti ten, kur jos ves...
- Skamba truputį nemaloniai, - prisipažino Semi.
- Galiu garantuoti, kad pro jas ėjai daugybę kartų, - papurtė galvą Džil. – Visi jas atidaro, išeidami į savo sapnus. Tačiau tavo, Semi, atveju, viskas kiek kitaip. Tu ten išeini ne sapnuodama, o lunatikuodama.
- Pro duris, kurių nėra?
- Pro duris, kurių mes dabar nematome. Tačiau tai nereiškia, kad jų nėra. Mes pernelyg apakinti, kad jas pastebėtume. Gyvūnai tai mato. Manau, Semi lunatikas taip pat jas mato. Naktį tu pabėgi į kažkokią svetimą vietą – basa, vienais naktiniais. O jeigu miegi be jų – tuomet dar ir nuoga. Nežinau, ką ten veiki, tačiau kelio atgal nerandi. Štai tada ir imi juodą katytę, kurių ten greičiausiai pilna. Paprašai, kad ši tau parodytų kelią namo. Parsineši ją, o sugrąžinti gyvūną atgal pamiršti. Katytė negali pati atidaryti durų, kurių mes nematome. Ji kniaukia, jausdama savo ribotą laiką, kol galop, pasibaigus šiam, ji tiesiog žūva, prieš tai suskubusi pasislėpti nuo mūsų akių. Visos katės taip daro.
Džil nutilo ir susidėjo rankas ant kelių.
- Ir viskas? – paklausiau aš.
Ji linktelėjo.
- Tai... labai panašu į pasaką vaikams...
- Žinoma. Pasek ją vaikui ir jis ja patikės. O štai su suaugusiais visada vienodai – turi jiems įrodyti. Aš galiu pasilikti nakčiai ir nufilmuoti viską, kas vyks šiame bute.
Mudu su žmona susižvalgėme.
- Nemiegosi visą naktį?.. – paklausė Semi, kiek abejodama.
- Aš įpratusi, - atsiliepė Džil. – Be to, man pačiai įdomu.
- Jeigu tu sutinki... – tariau žmonai, nežinodamas, ką besakyti.
- Sutinku, - linktelėjo Semi. – Man jau nusibodo tos katytės. Aš noriu ramiai pamiegoti!
- Na, su katytėmis viskas daug lengviau, - tarė Džil. – Tereikia išmokinti tavo lunatiką sugrąžinti gyvūną atgal.
- Kaip?
- Dar nežinau. Manau, tai sužinosime iš ryto. Matai, Semi, lunatikai yra gana keistoki. Jie žino tokių dalykų, kuriuos normali būdama pamiršti. Mato ir girdi daugiau nei paprastas žmogus. Antra vertus, jie nemoka kai kurių dalykų, kuriuos sugeba net vaikai. Štai kad ir Tomo lunatikas. Tu jį bandei žadinti, o jis sustingo, nepažindamas tavęs. Galbūt netgi nesuprato tavo kalbos.
- Tai jis visai kvailas?
- Na... – šyptelėjo Džil, - jeigu tavo lunatikas kvailas, tuomet tu kurčias ir aklas, lyginant tave ir jį.
- Man įdomu, iš kur tu žinai tokius dalykus? – paklausiau.
- Nykštukai papasakojo, - plačiai nusišypsojo Grebkok, išmušdama man iš galvos bet kokį norą klausinėti toliau. Matyt, jai buvo lengviau ir paprasčiau apsimesti keista.

---

Piešinys Nr. 2482:
Ilgaplaukė moteris, sėdinti ant labai abstrakčiai pavaizduoto fotelio. Prieš ją pastatytas trikojis, ant jo – kažkas panašaus į žiūroną. Žemiau – nervingai suraizgytos linijos. Atlikta pieštuku.

---

Katytės iš ryto nebuvo. Ir pabudome mudu dešimt minučių po aštuntos. Džil miegojo fotelyje, kamera buvo išjungta, mano žmonos kojūgalyje – švieži pilko molio grumsteliai.
Semi stengėsi krebždėti virtuvėje kiek galima tyliau, tačiau Grebkok vis tiek pabudo ir smagiai pasirąžė. Paklausė, kas pusryčiams ir nesivaržydama padėjo sudoroti kiaušinienę.
- Naktį judu iš tiesų daug keliaujate, - patvirtino ji, šnairuodama į vaizdo kamerą. – Regis, netgi susikalbate. Norite pažiūrėti?
- O kur katytė?
- Mirė, - atsakė ji paprastai.

Vaizdas buvo grūdėtas ir tamsus. Užtraukiau užuolaidas (lauke vis dar lijo), kad kažką pamatytume.
Džil įjungė kamerą kaip tik tuo metu, kai aš pabudau. Tai įvyko antrą valandą nakties. Semi vis dar miegojo, o aš paėmiau nuo stalo pieštuką ir atsisėdau prie popieriaus lapo. Kažką galvojau, nesiryždamas pradėti piešinio. Žiūrėjau į popierių. Veidas buvo be jausmų, akys išplėstos ir kažkokios apdujusios.
- Štai čia man kilo pirmoji mintis, - tarė Grebkok. – Kadangi Semi nedirba su popieriumi, žinią apie katytes galima perduoti Tomui. Tomas galėtų jas išmesti už nematomų durų.
- Bet aš durų ir dabar nematau, - suabejojo Semi.
- Žinoma. Kamera jų neužfiksavo. Tačiau labai įdomiai sureagavo, kai Semi... a, tiek to, pamatysite patys.
Mano lunatikas staiga pastebėjo Džil. Jis pažvelgė į kamerą, kažkur į šoną, tada vėl  - į kamerą.
- Išvydo mane... – pakomentavo našlė. – Regis, aš jam nepasirodžiau priešiška.
Lunatikas sekundę – kitą dar galvojo, tada pakėlė ranką su pieštuku ir ėmė piešti. Darė tai lėtai ir labai atidžiai. Jau žinojau, ką jis nupieš.
Semi pabudo po gero pusvalandžio. Ji atsisėdo lovoje, ranka trindama veidą, lyg ruošdamasi galutinai pabusti, ar naktį pasivaikščioti iki tualeto. Tada lėtai atsistojo, pasvyravo vietoje ir staiga kažką ištarė.
Nesupratau nė žodžio – garsas labiau priminė tylų dainavimą. Mano lunatikas jai atsakė, tarsi sudainuodamas kitas dvi natas.
- Štai ir pasikalbėjo, - šyptelėjo Džil. – Kokia graži šeimynėlė...
- Nežinojau, kad moku kažkokią užsienio kalbą, - pabandžiau juokauti.
- Tu ją moki nuo kūdikystės, - labai rimtai atsiliepė Džil ir aš nesiginčijau.
Semi lunatikė staiga priėjo prie sienos ir prisilietė prie jos abejomis rankomis. Ėmė lėtai slinkti palei sieną, braukdama delnais. Nežiūrėjo į ją.
- Ką aš čia darau? Ieškau durų? – paklausė Semi.
- Aha...
- Aš ir vėl basa. Ir beveik neapsirengusi.
- Štai tau dar vienas pranešimas, kurį reikės perduoti Tomo „dailininkui“.
- Užrašyti ant popieriaus?
- Žinoma. Jam visada paliekate tuščią lapą. Užrašykite jam, ką reikia perduoti Semi, o piešti liepkite kitoje pusėje.
Džil kalbėjo taip, tarsi tai būtų visiškai normalu. Semi neramiai pasimuistė.
Jos lunatikė televizoriaus ekrane jau apėjo visas miegamojo sienas, trumpam dingo už posūkio, išlindo ir staiga sustojo prieš pertvarinę sieną į virtuvę. Staiga vaizdas pabalo, sumigėjo. Kai spalvos sugrįžo, kambaryje tebuvau aš vienas, besidarbuojantis pieštuku.
- Kas čia buvo? – nesupratau. – Tu sustabdei kamerą?
- Nestabdžiau. Pažvelk į laiką.
Beveik įsižeidusi Džil atsuko juostą, vėl parodė tą patį momentą – Semi sustoja, jos viena ranka nuslysta kiek žemiau, lyg ir sugriebia kažką ore ir vaizdas vėl bala, atsiranda trikdžiai. Kai jie išnyksta, laikas pasislinkęs vos dviem sekundėmis.
- Neįtikėtina...
- O kurgi aš išėjau? – susirūpino žmona.
- Tu viena tai žinai.
- O ar aš sugrįšiu?.. – dar labiau susirūpino, tuo sukeldama juoką tiek Džil, tiek man.
- Ne, mes Semi daugiau nebepamatysime, - pajuokavo Grebkok.

Ilgą laiką nieko nenutiko, tik mano lunatikas neramiai žvilgčiojo į kamerą ir brėžė bet kokias linijas po piešiniu. Vėliau jis atsistojo ir nuėjo į lovą.
Semi sugrįžo apie ketvirtą valandą. Ekrane vėl sumirgėjo, ji pasirodė toje pačioje vietoje, bet jau su katyte rankose, kuri dairėsi didelėmis, geltonomis akimis aplinkui ir neramiai kniaukė. Semi traukė tiesiai link lovos. Ji paleido katę ant grindų, atsigulė ir užsiklojo net nenusivaliusi kojų.
- Dar viena žinia tavo lunatikei, - burbtelėjau. – Pasakyti, kad apsimautų batus.
Pasirodė ir Džil. Ji skubiai pribėgo prie lovos, kad pagriebtų katę, kol ši neužlipo žadinti Semi. Man pagailo vargšo gyvūno. Jis buvo svetimame pasaulyje, kad ir kaip keistai tai beatrodytų.
- Uždariau ją virtuvėje, - paaiškino Džil. – Štai ir viskas, daugiau filmų nebus. Kaip matote, jums tereikia susitarti su savo lunatikais ir miegosite ramiai...
- Bet man nereikia šitokio gyvenimo! – staiga suprotestavo Semi. – Aš nenoriu naktimis bastytis kažkur po kitus pasaulius! Aš noriu pasveikti!
- Pasveikti nuo ko? Nuo lunatikės?
Žmona linktelėjo.
- Ką gi, dar neaišku, kuri iš judviejų labiau sveikesnė. Galbūt lunatikė galvoja, kad jai būtų visai gerai pasveikti nuo tavęs? – Paklausė Džil.
- Tai ką man daryti?
- Jau sakiau – susitarti. Kad tu netrukdytum jai, o ji netrukdytų tau. O vėliau, kai susikalbėsi pati su savimi, galbūt galėsi nemiegodama surasti tas duris.
Džil atsistojo ir  padėjo nuotolinio valdymo pultą ant televizoriaus.
- Man laikas, - tarė ji. – Turiu pašerti ir išleisti į lauką savo šunį. O judu susidorosite patys, neabejoju. Tomai, parveši mane namo?..


---

Vėliau Džil kelis kartus lankėsi mūsų bute, klausinėjo apie mūsų lunatikus ir žiūrėjo piešinius, kuriuose buvo nemažai prirašyta visokių žodžių.
Mano lunatikas, regis, mokėjo skaityti. Semi pagaliau išmoko palikti kates už „durų“ ir atsigulti į lovą švariomis kojomis. Tiesa, pirmo bandymo metu ji atsibudo su batais – pamiršome, kokie tie lunatikai „kvaili“. Teko dar kartą mano lunatiko pagalba paaiškinti, kad batus sugrįžusi nusiautų.
Rašau „kvaili“ su kabutėmis, nes jie iš tiesų gana protingi, tik labai keisti. Štai, sau buvau palikęs užrašytą klausimą „ko nemiegi?“. Juokais parašiau, o gavau tokį atsakymą:
„ Tu guli ant vandens ribos. Man bloga.“
Džil netrukus atsinešė kažkokias vyteles ir „patikrino“ lovą. Po to liepė perstumti ją į kitą vietą.
- Po žeme tikriausiai susikerta vandens gyslos, - paaiškino ji. – Negerai miegoti tokiose vietose. Ir gyventi čia nelabai gerai. Gal judu paieškokite kitos vietos?
Nepaisant to, lunatikas vis tiek piešė naktimis. Kai paklausiau, kas vėl negerai, jis atsakė, jog viskas puiku. Dabar jis laimingas. Tik naktį neturi ką veikti.
Paprašiau jį sutvarkyti sandėliuką, kurį užvertėme daiktais po paskutinės „tvarkos dienos“. Sutvarkė, tik labai savitai – kai kuriuos daiktus sugrūdo ant viršutinės lentynos, apatines palikdamas visiškai tuščias. Kitus daiktus radau šiukšlių maišuose, konteineryje, už namo. Kai geriau pagalvoju, man jų iš tiesų nelabai reikia – naudojausi vos kartą...

Semi savo lunatikę privertė paruošti pusryčius, tačiau, kai ryte aptiko nusvilusias rankoves, liovėsi naktimis užsiiminėti kulinarija. Dabar ji mezga sau megztinį, visą išmargintą ornamentais. Savo lunatikės fantazijos neriboja, nori pažiūrėti, kokius ornamentus ši sugalvos. Žinoma, tai katytės. Ir dar kažkokie padarai, kuriuos išvydęs imu šiurpti. Bet sulaikyti Semi lunatikės negaliu – ji eina, kur jai patinka. Tikriausiai žino, kad ten saugu.

Mudu išsikraustėme iš buto po kelių savaičių, vos tik suradau naują vietą. Tai namelis miesto pakraštyje, kurio senieji šeimininkai išsikraustė į didmiestį. Semi naujoji vieta patinka daug labiau, juolab kad ten nėra jokių paskutinių atodūsių, nuo kurių būtų galima užsikrėsti. Ten tik aš, ji ir mūsų lunatikai. Kaimynai ramūs, užkrečia savo ramybe. Mes jiems atsilyginti galime nebent lunatikų užkratais. Tačiau ne bėda – juk yra keistuolė Džil. Ji, žinoma, negydo. Džil tik užkrečia savo linksmumu.
Taip kad mes čia visi kuo nors užsikrėtę ir nepagydomi.
Beje, savo piešinių mokslininkams nebevežu. Paskutinį kartą jie man sugadino nuotaiką su savo klaidingomis teorijomis. Norėjau vieną pasikviesti į svečius savaitei, kad galbūt užkrėsčiau lunatikais ir geromis nuotaikomis. Bet jis atsisakė, keistuolis...

Ir dar - turiu idėją paversti savo namelį mažu viešbutuku. Netgi pavadinimą jam sugalvojau – „Juodos katytės namai“. Semi mintis labai patinka. Dar nežinau, kas čia gausis, tačiau esu nusiteikęs optimistiškai.