ETAPAS I. KŪRINYS 7

Šypsena

Šiandien jis paklausė:

- Mama?

- Ką, vaikuti?

- O kodėl aš neturiu tėčio?

O paskui, lyg būtų pamiršęs, išbėgo į kiemą žaisti. Bet juk vaikai nepamiršta savo klausimų. Šito klausimo, taip, būtent šito, laukiau septynerius metus. Įsivaizdavau, kaip jis paklaus, kokia bus jo veido išraiška. Ir, aišku, iki smulkmenų – ką jam atsakysiu. Ak, tos iš anksto paruoštos frazės, ta preciziškai sudėliota minčių mozaika! Nėra patikimesnio būdo suklupti, kaip tik iš anksto susidėlioti mintis! Pakanka išjudinti bent mažytėlaitį, nors ir patį mažiausią akmenuką, ir ji subyra.

Kaip? Kokiais žodžiais jam viską paaiškinti?

***

 

Dvidešimt viena minutė. Septynios lietui, septynios žvilgsniams ir septynios paslapčiai. Ji lengva, toji paslaptis, kaip plona tamsi suknelė, krintanti nuo pečių vėsų vakarą. Kaip rūkas. Kaip kibirkštis, tykiai pavirstanti plėnimi virš įkurto židinio. Niekam nematant, niekam...

 

Nuo traukinių stoties iki namų pareinu per dvidešimt vieną minutę, nei trumpiau, nei ilgiau, tiek turiu laiko pabūti su savimi, pati sau pasidžiaugti. Žmonės skuba pasislėpti nuo staiga prapliupusios liūties, ir gerai, jiems nė motais, kitaip turbūt pamatytų ir nustebtų – kas čia tokia skrenda, kojomis nesiekdama žemės? Tą naktį ilgai galvojau, kas atsitiks išaušus rytui. Ir, prisipažinsiu, paslapčia tikėjausi lietaus.

 

Stotyje Tavo akys tolydžio pakildavo nuo ekrano, klaidžiojo tarsi kažko ieškodamos. Nežinojo ko. „Tai pervargimas“, - pagalvojai ir staigiu mostu uždarei ant kelių padėtą kompiuterį. Akyse toliau bėgo skaičių stulpeliai, mirgėjo diagramos. Tu užsimerkei. Skaičiau tavo mintis, žiūrėjau tavo akimis, stovėdama šalia, ir jau prieš kelias sekundes žinojau, kada mane pamatysi.

Būna taip. Būna, kad ilgai galvoji, kuri mintyse situacijas ir repetuoji žodžius, kuriuos pasakysi, o kai jos iš tiesų nutinka, ir žodžiai, ir veiksmai būna nebe tie. Ir vėl – nieko negalima numatyti! Tada telieka šypsotis – banalu, bet mes, žmonės, visada liekam savimi. Tik tada to nežinojau.

Pirmas dalykas, kurį pamatei atsimerkęs, buvo karoliai. Mano karoliai – trys dramblio kaulo spalvos kamuoliukai, sunerti ant paprastos odinės virvutės. Jau kažkur buvai juos matęs, kurgi ne. Gal net kažką prisiminei.
- Prisimeni mane?

- Ne. Manau, kad apsirikote.

Žinojau, kad apsirikom. Paskui vaikščiojom po temstantį miestą, žaidėme pažįstamus ir stebėjom žibintų šviesoje šokančius drugius.

- Kaip snaigės. Prisimeni?

- Žinai, kad ne.

Aš nusišypsojau. Vėliau jau šypsojausi visą laiką, ir visada šypsosiuos, mintyse grįždama į tą akimirką.

- Paskambinsiu namo.

- Ir aš.

Prisimenu tavo žodžius. Pasakytus kažkam kitam, kas tąvakar gyveno visai kitame pasaulyje.

- Labas. Pavėlavau į traukinį. Ne, nesugrius, tiek to. Ryt iš ryto. Pirmu traukiniu. Pailsėk. Labanakt.

Aš pamėgdžiojau tavo žodžius. Bandžiau tave mėgdžioti, man patiko tavo elgsena, balso tembras, žvilgsnis ir viskas. Niekada po to nepagalvojau, kodėl.

- Labas. Pavėlavau į traukinį. Taip, tikrai nežmoniškai apmaudu. Pusė minutės. Grįšiu rytoj, pačiu pirmuoju. Taip, nesijaudink, susirasiu viešbutį. Ne, nereikia, aš pati. Miestukas nedidelis. Labanakt.

Pasiilgstu laikrodžių su rodyklėmis. Jų skaičiuojamas laikas neišnyksta – jis tiesiog lieka už nugaros. Bet kada gali atsukti ir pasižiūrėti. Prisiminti. Vis tiek nesuprantu – kodėl žmonės slepiasi. Gal ir aš slėpčiausi, – kartais smagu pasiduoti srovei, – tačiau nebėra prasmės. Jaučiu, kaip lietaus lašai srovena per veidą. Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą verkiau. O jei ir verkiau – tai iš džiaugsmo. Sustoju. Mano rankos piešia ore didelę sferą. Ji prisipildo šviesos. Jai sprogus, pasaulis taps geresniu.


Laikas neišnyksta, kokiu laikrodžiu jį beskaičiuotum. Laikas pasislepia.

- Kur tu?

Pasikabinu karolius ant kėdės atlošo.

Tamsoje neįžiūrime vienas kito veido.

- Uždegti šviesą?

- Ne, geriau tegu būna tamsu.

Tegul - naktis man visada patiko labiau nei diena.

Taip dar geriau. Šįkart tavo rankos sukuria troškimą, svaigulį ir šilumą. Tu moki sukurti kitą pasaulį – lengvą ir spalvingą, ir jame visai nėra kasdienybės. Pasaulį, kuriame norisi šokti ar suptis vaikiškomis sūpynėmis. Galvojant tik apie šią akimirką. Ne apie tas, kurios bus, ne apie tas, kurios užklups kaip lietus, norėdamos, kad joms pasiaiškintum - kur buvai? Kodėl palikai be priežiūros laiką?

Naktis – ilga tūkstančio fragmentų virtinė. Fragmentų, kurių nesiseka susegti į vieną grandinę. Niekaip.
Naktis – kai kitame daugiabutyje kažkas švenčia, vograuja gatve kėblinantis girtuoklis, kai langai atviri, tik ne į pasaulį, o į paslaptį, kuri, atėjus rytui, vėl pasitrauks. Naktis – kai kiekvienas atsiduria savo vietoje. Kai seku tavo kvėpavimą, atsiverčiu ant nugaros ir taip pat įtraukiu pilnus plaučius oro. Ir tada pabundi.

Ir naktis brėkšta, ir pamažu virsta lietumi. Ir įsivaizduoju visus bundančius savo laikinuose namuose, savo narveliuose po mumis ir virš mūsų.

Kai mes atsisveikinom, jau lijo. Septynios stotelės traukiniu – tai visai nedaug. Tavieji namai, sakei, daug toliau, ir aš mačiau, kaip pamojai man pro langą. Tada nepagalvojau, kad matėmės ne tik pirmą, bet ir paskutinį kartą. Visai nieko nepagalvojau.

Pradeda lyti stipriau. Ir žinau, ką kalba tas lietus, žinau, kad tik man vienai. Dvidešimt viena minutė. Eidama jaučiu, kaip keičiuosi, kaip augu. Tarsi augalas, kuris po sausros kelia dar žalius lapus. Lietaus srovėmis stiebiuosi į viršų ir džiaugiuosi kaip mažas vaikas. Džiaugiuosi, kad gyvenu! Turbūt tokį jausmą patiria paukštukas, pirmąkart išskleidęs sparnus. Ir mano šypsena keičiasi – tarsi matau ją iš šalies, joje atsiranda ir tavo šypsena. Ji švelnėja, tampa lyg klausianti, lyg kažką kalbinanti. Kalbu su lietumi, jis mano draugas, jam šypsausi. Paskutinė iš paskutinės septyniukės, kurią, kaip ir visas kitas, lietus nuskina. Ir prie pat namų durų nesulaikau dar platesnės šypsenos, ir dar kartą atsigręžiu į lietų, kuris jau pradeda dėlioti mano minčių mozaiką:


- Kokį jam duosime vardą?

 

***

Dabar irgi klausiu, bet jau savęs:

- Kaip Tai paaiškinti?

.............................................

Emocija – šypsena

Paveikslas/ fotografija