ETAPAS I. KŪRINYS 2

Rėmuose

Nubudau anksčiau nei įprastai. Kaži kokio keisto sunkumo ar nuojautos slegiamas, spoksojau įrėmęs akis į aprūkusias lubas. Blausioje šviesoje krintantys šešėliai tįso grindimis, ropštėsi ant lovos, lietė rankas...sutrūkinėjusias, nekarpytais nagais, jau du metus nelaikiusias teptuko. Prieš tuos du metus atsikrausčiau čia. Skylė, o ne butas, pasakytų bet kas. Nuplyšusiomis sienomis, aprūkęs, vieninteliu skurdžiu langeliu į Rytų pusę. Atsikrausčiau be jokios mantos, rūbų, baldų. Kišenėje tik piniginė su dokumentais ir pusšimtis litų.

Įsispyręs nudrengtus batus, išeinu pažliugusiomis gatvėmis. Ankstus šeštadienio rytas. Nesutinku nė vieno žmogaus, tik pavieniai automobiliai taškydami purvinus purslus, lėtai plaukia skirtingomis kryptimis. Vilnius purvinas, niurus ir pilkas. Suskilusiomis sienomis ir duobėtais šaligatviais. Kur bestatau koją, jaučiu, kaip per atplyšusį bato padą sunkiasi drėgmė. Smelkiasi per nudilusias kojines, gręžiasi į permirkusią pėdų odą, gilyn per kaulus iki pat mano esybės. Kartais atrodo jog jau gimiau persmelktas pilkos Vilniaus drėgmės. Nors iš tiesų ji palietė mane tik prieš porą nelemtų metų. Kuomet išduotas artimo žmogaus aš miriau. Ir atgimiau čia, šioje smirdančioje landynėje kaip paskutinis Vilniaus valkata. Ne benamis. Namus turėjau. Nors ir ankštus, bet su langeliu į Rytų pusę.

Prie statybinių atliekų krūvos, stovi atremtas kartono lakštas. Užkabinęs nudrengto bato galu, atverčiu, bet tą pat akimirką, pagautas įsiūčio spiriu jį iš visų jėgų purvan ir traukiuos atatupstas. Lyg nubėgęs dešimtį kilometrų, sunkiai gaudau orą. Širdis daužosi, džiūsta burna. Panikos vėmulys, lyg graužianti banga kyla iš pat gelmių.

-Ji mano mirties nori, kalė.

Apsisuku atgal. Kone pakniopstom. Miestas tuščias, bet man rodos milijonai akių susmigę į mano kiaurą kūną. Dar žingsnis.

-Ne!- sustoju. – Juk jis mano.- apsisuku ir priartėjęs, nedrąsiai atverčiu kartono lakštą. Taip, tas pats. Kadais mano tapytas, nemokšiškai, negudusia ranka. Ji ir aš. Kupinomis jausmo akimis, susikibę rankomis, apgaubti sklindančios šviesos. Sužadėtuvių žiedui neturėjau pinigų, padovanojau šį paveikslą prašydamas ją tapti mano žmona.

-Tu tapai, kaip Čiurlionis.- susižavėjusiu balsu sušnabždėjo apsivydama man kaklą rankomis. Ji buvo tokio nenusakomo grožio. Nenutapomo.

Apsigyvenę kartu, nupirkome paveikslui rėmus, įrėminom ir pakabinom didžiajame kambary. Taip ir kabėjo iki man išsikraustant.

Dabar rodos jis dar sunkesnis, nors ir be rėmų. Tarsi būtų prisigėręs drėgmės kaip ir aš. Grįžtu tomis pačiomis gatvėmis atgal į skurdų savo gyvenimą su vieninteliu langeliu į Rytų pusę. Persimetęs per petį, lyg Jėzus kryžių, tempiu savo paveikslą. Plyšiai suskilusiose sienose tik dar daugiau prasivėrė, duobės šaligatviuose, lyg smegduobės, traukia gilyn. Jau ne drėgmė, o ištisi vandenynai sunkiasi ir skalauja mane iki pat esybės. Kapt! Kapt! Po lašą nuo skruostų, bet tai ne ašaros, tai pilkoji Vilniaus drėgmė.

Kieme sutinku kaimynę. Ji iškart pastebi radinį:

-Gražus, bet kam jis tau? Nebent parduosi.

-Ne. Panaudosiu kaip stalviršį.

Ji nusijuokia:- Tuomet kviesk visus vakarienei.

-Kviečiu.

Aš negeriu. Tik labai retai iš didelio sielvarto, ar didelio džiaugsmo. Bet kuriuo atveju, priežastis turi būti didelė. Ir jei geriu, dažniausiai geriu vienas. Nemėgstu susibūrimų. Bet šiandien, apžiūrėti mano naujo stalo susirinko visi artimiausi kaimynai. Dar iki pietų susiradęs kieme, atsitempiau didelę kaladę, prikaliau ant jos savo paveikslą. Piešiniu į viršų. Priplakiau pasiskolintu kirviu ir dideliu statybiniu vinimi, per patį centrą. Ten kur apšviestos sklindančios šviesos, susilieję į vieną mudviejų rankos.

Ant paveikslo, tarsi šachmatai lentoje rikiuojasi užkandžiai ir gėrimai. Susėdam aplinkui stalą, lyg paskutinei vakarienei, blausiai šviesai krintant pro vienintelį skurdų langelį iš Rytų pusės.

-Tai sakai, pats jį nupiešei. – pildamas gėrimą, toliau kamantinėja mane kaimynas.

-Nutapiau. – pataisau jį.

-Koks skirtumas, nutapei buvusiai bobai, o dabar parsitempei lyg tau praeities vaiduoklių būtų maža. Lyg tavo gyvenimas vis dar priklausytų nuo to kas buvo. Tu nesupyk, broli, bet tai kvaila. Štai ji, pasirodo, kur kas už tave protingesnė. Ji atsikratė judviejų praeities. – pamokslauja ant riebaus mėsos gabalo tepdamas pomidorų padažą.

Kapt.. nutįsta lašas nuo šaukštelio galo ir tekšteli visu savo raudonumu tiesiai ant nutapyto veido. Lyg nepadori kraujo dėmė, sutepa nenusakomą jos grožį.

Siurbteliu kartaus gėrimo. Plūsteli karštis, lyg deginantis įsiūtis iš pat gelmių, pro išakijusį kiautą garindamas įsiskverbusią drėgmę. Penkiolika kartu praleistų metų tai buvo mano grožis, mano įkvėpimas, mano gyvenimas. Kur? Kada? Kuriame gyvenimo etape jis buvo iš manęs pavogtas?

-Paveikslą išmetė, bet rėmus, matai, pasiliko. Maža ką, įrėmins kitą. Tokios vadinamos – protingomis moterimis.- postringauja toliau kaimynas, pertraukdamas mano mintis.

Užsisėdim iki vidurnakčio. Stalas, nubertas trupiniais ir nutaškytas gėrimų ir pomidorų padažo dėmėm, visai nebepanašus į kadais nutapytą paveikslą. Svečiai vis sunkiau apverčia liežuvius. Bet aš dar pakankamai budrus, tik deginantis įsiūtis lėtai rusena nuodydamas liūdnas mintis. Vienišas langelis į Rytų pusę įrėmina akliną tamsą ir šešėliai pasieniuose tarsi paauga, sustiprėja.

Išlydėjęs visus, savo lovoje randu kaimynę. Tą pačią, kuri sukvietė visus šį vakar pas mane. Nepastebėjau kaip ji pasiliko.

-Aš visuomet jaučiau, kad tu kitoks. Ypatingas. –kužda ji man į ausį, prigludusi visu kūnu.

Tuos porą metų aš neturėjau moters. Nenorėjau. Nuo tada kai nutapiau gražiausią savo gyvenime matytą moterį, aš neturėjau kitų. Negeidžiau. Negeidžiu ir dabar, bet ir neatstumiu.

Nubundu anksčiau nei įprastai. Permetu akimis sujauktą kambarį. Pro vienintelį langelį iš Rytų skverbias blanki šviesa. Užkliūnu akimis už moteriškų pusbačių , numestų prie durų. Staiga, tarsi tik dabar būčiau prisiminęs žvilgteliu šalia. Ji miega susisukusi lyg kokonas į antklodę. Šviesūs plaukai užkritę ant veido, lūpos pravertos. Man bauginančiai suspaudžia paširdžius, ji dabar tokia panaši į vienintelę mano gyvenimo moterį. Kaip aš to nepastebėjau anksčiau? Kaip aš anksčiau nesupratau, kad visos jos panašios kai du vandens lašai? Kad galų gale jokio skirtumo kuri miegos šalia tavęs. Jokio skirtumo kuri įrėmins tavo gyvenimą. Jokio skirtumo. Išsilaisvinti iš rėmų teks pačiam. Kaip aš to nesupratau?

Lyg įgeltas šoku iš patalo. Užsitempiu čia pat numestas kelnes ir neįsispyręs kojų, pusiau nuogas išbėgu kieman. Drėgnas Vilniaus oras plūsteli veidan, tarsi atspėjęs mano mintį, tarsi bandydamas sulaikyti, lėtai skverbiasi gilyn į mane. Stveriu prie malkų krūvos numestą kirvį ir slidinėdamas pažliugusiam kieme skubu atgal. Įbėgęs užsimoju ir nesitaikęs kertu ašmenimis. Kartą. Kitą. Dar. Per galvą, pečius, rankas. Per rankas, kad niekada, niekada nieko nebesupančiotų. Pomidorų padažo spalvos kraujas tikšta ant nuplyšusių sienų, atsilaupiusių grindų. Mažam langeliui iš Rytų vis šviesėjant ir atgyjant šešėliams, kone dusdamas švokščiu:

-Dvėsk, kale, dvėsk! Amžiams iš mano gyvenimo. Paveikslo kito prisireikė? Rėmai ! Rėmai tie patys!

Siaubo kupinomis akimis ji gūžiasi lovos kampe, antklodės kampu bandydama prisidengti nuogumą. O gal saugodamasi kirvio kirčių. Bet man ji tik vienas iš daugelio šešėlių, slenkančių pasieniais, bebandančių išsprūsti pro ankštą langelį. Susikaupęs ir nuleidęs akis be perstojo talžau kirviu kadais savo rankomis nutapytą paveikslą.

Į visas puses skraidant kartono atplaišoms ir dylant mudviejų siluetams, jaučiu, kaip plečiasi ir lūžta įkalinę gyvenimo rėmai.

.............................................

Emocija – liūdesys

Paveikslas/ fotografija