Prėjo tiek laiko... Vienos žaizdis užgijo, kitos ir vėl atsivėrė.Kas kartą susižaviu vis rečiau ir labiau. Kas kartą kovoju vis stipriau, einu dar tvirtesnė, su dar didesniu noru gyventi... juk aplink taip gražu, taip nuostabu... Tik gaila, kad ne visada taip atrodo... Gaila,kad ne visi tai supranta, o kiti to net nesistengia padaryti.... Tačiau pasaulyje jau taip yra... Ir belieka tik susitaikyti su ta mintim, kad kiekvienas mes gyvename taip kaip reikia mums,o ne taip, kad gera butu visiems...