Marokas, pirma dalis - Tangier

Priešistorė būtų labai ilga, todėl aš nesiplėsiu. Tiesiog viskas, kaip visada vyko na ura.
Pasitiko mane puikioji Kara Madrido oro uoste kažkur liepos pradžioj. Tada dar nebuvom tikros ką darysim.
- Tai varom į Maroką?
- Tai turbūt.
Tas kelias dienas Madride visi aplink aiškino, kaip reikia saugotis vietinio maisto ir žmonių, vandenį gerti tik iš pirktinių butelių, nevalgyt vaisių, to ano ir dar šito, saugoti dokumentus ir pinigus. Na, stereotipiškai „buvusiųjų“ bullshit. Bet kai kažkokią nemalonią istoriją pasakojo jau gal 5 žmogus, man tikrai ėmė lydytis viduriai ir darėsi neramu, nors iki to neturėjau jokių išankstinių nuostatų. Taigi pakankamai pribaugintos paleistais viduriais bei tik ir tykančiais apgauti spekuliantais prisipirkom vaistų, kurie neleistų apsikakot viešoj vietoj, t. y. saugotų ir garbę ir minimalų kiekį drabužių ir vidurius, be abejo.

9 vakaro jau mindžikavom prie autiko su gražuoliais arabais. Puikios šeimos su gigantiškais lagaminais, moterys su išeiginėm čadrom, kitos nekreipdamos dėmesio į hidžabą vaikšto su tight džinsais ir peroksidiniais plaukais, dar pora vienišų vyriškių, keletas nemalonių tipų bei įstabaus grožio sena arabė, kurią atlydėjo sūnus ir vyras and us - the only so-called blonds.

2 nakties kažkodėl tenka keisti autobusą.

Pabundam jau vietoj, Algeciras, mano kojos ištinusios ir nutirpusios, dėl to labai žvengiu ir nesugebu apsiaut basučių, o vairuotojas ragina greičiau lipti, nes reikia eit į muitine. Kol tikrina mūsų pasus nutariam surasti kokią kavinę, tokią suradę perkam kavą ir šlykštimės provincialiais tipais iš mūsų autiko: trys trisdešimtmečiai arabai, tokie, tarsi, vyktų į tūsą, kurio dress code – 80‘s, (tokius vadina villagers...) pro juos praėjus pasigirsta, caksėjimas ir „hey, guapa, come with us to cassablanca, party“. Klestelim išgert kavos, priešais pusryčiauja distrofiška brazilų šeima.
Labai gerai, kad Kara ir keli puikus bendrakeleiviai moka ispaniškai, nes muitininkai dalina pasus rėkdami: Jusif al yeddi, Fatima Fouhad ir etc. Mes žvengiam ir linksim galvom, bet mūsų pasų nesimato, galop juos, tečiai įteikia asmeniškai (žodį „tetis“ reikia tarti su ilga e, ir šiuo žodžiu apibūdinami vyresnio amžiaus vyrai, maždaug, nuo 40 metų). Kelte reikia užpildyti lapelį (vardas, pavardė, keliones tikslas ir kitos nesąmonės). Policininkai į juos beveik nežiūri, bet užtat aš žiūriu į policininko ūsus, nes ūsai mano silpnybė.
Smagumėlis prasidėda, kai persikėliam į kitą krantą. Tūkstančiai tečių stumdosi uosto muitinėj, vaikšto ginkluoti kareiviai, rėkauja policininkai ir grūdasi visokio plauko spekuliantai. Vos išlipus prišoka tourist catchers: „Madam, very good price, I show you Tangier, cheap hotel“, mes prasiskinam kelią iki mažo namuko, ten yra keista įstaiga, kuria galima pavadinti „pinigų smulkinimo, telefonų automatų ir kopijavimo paslaugos“. Kadangi labai karšta, vos įžengus į įstaigą išsprūsta, OH SHIT, tai užrūstina „direktorių“, kuris sėdi su chalatėliu patalpos centre ir disponuoja monetomis. Truputį stresas, bet nieko. Karolina puola skambinti Jusifui, žmogui, pas kurį mes gyvensime (couchsurfing). Iš 5 karto susišnekam. Tokiose situacijose įdomiausia, kai vos įkėlus koją į svetimą kontinentą, svetimą šalį reikia „susitarti, kur susitikti“. Hm JO. J pasiūlo susitikti prie vartų į uostą, dėkui dievui jie visai čia pat, taigi praeivių nuostabai mes sutupiam ant šaligatvio. 15 minučių ir pasirodo mėlynas džipas, iš jo iššoka Jusifas ir Kamalas. Aš kumšteliu Karai, kad parinko neprastą host‘a sukrizenam ir lipam į mašiną. Jusifas visai nepanašus į arabą, greičiau i mulatą, su dredais ir basas. Kamalas jo geriausias draugas ir užsiima bitininkyste. Kamalas atsiprašinėja už ištinusią veido pusę, mat ką tik iš avilių. Puikūs vyručiai, visą kelią žvengiam nors nusivariusios nuo kojų. Dar tam pačiam džipe, neva tai, sudarom paktą, kad „važiuojam visur kur veža, neklausinėjam ir sutinkam su visais pasiūlymais, nieko negalima atsisakyt“. Sustojam „kažkur“, namas toks rodos paprastas, įžengiam pro duris, o ten toks vestibiulis, kaip per „turtuoliai verkia“. Marmurinės grindys, įstabūs baldai, ir milijonai paveikslų. Ok, susižvalgom su Kara ir sutvardom juoką. Namas 3 aukštų su terasa ant stogo, namuose yra tik Jusifas ir nematoma tarnaite. Nuveda mus į „kažkieno“ kambarį su penkiagule lova. Bet miegot nevalia dar, tai einam į J darbo kambarį, kuris yra 3 aukšte, pro gigantiškus langus atsiveria visas Tangieris. Mes klestelim ant sofutes (o man dar klesteli ir žandikaulis ant iranietiško kilimo) o vyrai papilsto vyno su sprite‘u (sakytumėt, kas per xuijnia, bet labai gaivina) ir susuka po „sutikimo“ joint‘a. What a host! Labai sėkmingas startas, nulėmęs tolesnį kelionės pobūdį. Tokio karališko priėmimo mes visai nesitikėjom, aš net susigraudinau, vynas, narkotikai, paskui Jusifas pagamino Tajin (marokietiškas troškinys) ir galop ta uber saldi ir siaubingai gardi marokietiška mėtų arbata. Po šito baliaus mes atsiprašėm ir aš akimirksniu nulūžau mūsų penkiagulėj lovoj.

6 ryto Jusifas pasibeldžia į duris, už 15 minučių jau kažkur važiuojam, kadangi esam sudariusios paktą nieko neklausiam tik žvengiam, o pro langą matosi Maroko karaliaus rezidencija ir žiovaujanti sargyba, ir įstabaus grožio pušys ir asilėliai, ir moterys su burkom.
Pusrytį valgom lūšnoj ant uolų, priešais Atlantą. O Alache, ar dar bus geriau? Ir tada ateina Azizas, o Azizas tai angelas Gabrielius, ne žmogus buvo Azizas, nežinau, kas jis buvo, po šiai dienai. Po pusryčių paaiškėja, kad reikia pataisyti Kamalo džipą, todėl leidžiames į „Tangierio safari“, safari todėl, kad taip ir neišlipom iš mašinos. Šio‚ „safario“ metu atsiskleidžia ypatingi Maroko bruožai, kaip antai: žmonės patys nesipila benzino, jie net neišlipa iš mašinos įvažiavę į benzokolonkę, tam yra benzinopylėjai (priminė Liudviką XIV); beveik nėra šviesoforų ir kelio ženklų, bet užtat yra signalas, kurio daugelis taip ir nenustoja spausti. Specifiniuose mini cab‘uose minimaliausias asmenų skaičius turbūt yra 5, bet čia ne tai, kad leistinas, tiesiog minimaliausias. Nes prieky, šalia vairuotojo visada grūdasi, bent du tečiai, besivalantys prakaitą, žliaugiantį nuo karščio ir erdvės trūkumo, nors iš veidų tikrai nematyti, kad pats procesas juos labai erzintų.

Per pietus grįžtam pas Azizą ir valgom keptas sardines, ir rūkom, ir valgom, dėl to mus apima neįtikėtinas juoko priepuolis, kuris, matyt, sutrikdo host‘us ir kelis kartus tenka praleisti dūmą.

Tada einam į parką kur gražios pušys ir kiti augalai. Ten Jusifo draugas grįžęs atostogų iš Paryžiaus papasakoja, kaip vakar vežė draugę namo ir jį sustabdė policija ir paklausė ar mergina yra jo žmona, jis atsakė, kad ne, tai policija paklausė, ką jie tada drauge veikia? Taigi teko jiems duoti šlamančių, kad nepripaišytų kokio nusikaltimo. Taip pat parke vaikštinėjančios porelės išlaiko kuklų atstumą, bet buvo ir tokių, kurie susikibę, į tai bičiulis irgi sureagavo sakydamas, kad tai ypač drąsu ir dar labai neįprasta čia, Maroke.

Po parko važiuojam į kažkokį parodos atidarymą (mat Jusifas - tapytojas). Kol jis kalbėjosi su pažįstamais mes bjaurėjomės kičiniais paveikslais, bet buvo įdomu pažiūrėt, kas vyksta Tangierio meno fronte.

Po meno fronto, neva tai, pasipuošę skriejam į klubą, prie įėjimo paaiškėja, kad esam VIP, nes apsauginis Jusifui duoda 5. Juokai – juokais, bet šyza vis spartėja. Klubas-restoranas yra priešais jūrą, mes sėdim prie baro ir gurkšnojam bacardi coke, tuo metu scenoje dainuoja kažkoks tuktelėjęs olandas, kurį čia visi, atseit, labai mėgsta, netrukus olandas pristato visą savo „dainuojančią“ šeimą ir paaiškina, kad toliau programą tęs jo trys dukros. Ir ką, tečiui prilietus joniką pasigirstą trijų nimfų balsai (omg). Aplink sėdintys inteligentiški tečiai ima raukytis, vienas prisėda prie manęs ir mes toliau smagiai šaipomės iš jų atliekamų Britney Spears cover‘ių. Tečių vis gausėja, alkoholio mano kraujyje taip pat, žiu Ahmedas iš Palm Springso su arkliškom blakstienom (tik jas ir atsimenu) tada kažkas siūlo važiuot į Ibizą, ant kito posh arabo piršto žvilga aukso žiedai, kol galop vakarėlis baigiasi ir išeinam lauk. Tas pajūrio ruožas išklotas marmuro plokštėm ir ryškiai apšviestas. Mus iškart užpuola luošiai su ramentais, kas invalido vežimėlyje, arba motina su miegančiu vaiku, o aplink klubai ir mersedesai. Šalia vienas „kiečiausių“ Tangierio klubų. Jau 3 nakties ir mūsų nieks neįleidžia, ant laiptų privemta ir būriuojasi trūkęs, auksinis Maroko jaunimas. Čia paaiškėja, dar viena svarbi detalė – Maroko policininkai nenaudoja alkotesterio.
Jusifo draugas dar papasakoja apie dvigubą Maroko merginų gyvenimą. Dieną jos dėvi čadras, o naktį siaučia su turtingais arabais arba turistais, tuose pačiuose klubuose, kurie be prostitucijos bankrutuotų. Mums bevažiuojant namo, sustojus ties raudona šviesa, išnyra policininkas ir maloniai paragina skriet per raudoną.
Tada šokam iki 5 ryto, prašvitus leidžiamės kažkokiom stačiom uolom pas Aziza, su senoviniu Yousiffo „Volkswagen“ busiku. Azizas, šventasis Azizas ant lentelės meistriškai ruošia kifą (marokietiška žolė) kurį po to mes be saiko pučiam ratuku jo taikos pypke. Kažkur apie 6, kai nutariu išsimaudyt Atlante suvokiu, kad nemiegam jau gerą parą. Išvažiuojant nesusitvardau ir išglėbesčiuoju Azizą, kuris savo ruožtu įteikia man gumulėlį, ką tik paruošto kifo. Įvažiavus į bundantį Tangierį vyručiai sustoja prie eilinės kamurkės ir atneša stiklines kažkokio gėrimo. Tokio kokteilio aš nesu ragavus gyvenime. Avokadai, migdolai, aguonos ir bananai ir dar velniažin kokie ingredientai, aš vien dėl šito kokteilio grįžčiau į Tangierį, iš kurio vakare jau tenka išvykti, kur - dar tiksliai nežinom.

Pamiegoję nusprendžiam, kad reikia judėt pajūriu į pietus. Jusifas pakeliui į stotį dar nuperka tų dieviškų kokteilių. Stotis baugina, nes tėčiai prisikaišioję i tarpupirščius pinigų ir bilietų garsiai bliauna: „Mraksh, Mraksh! “ (kas reikštų Marakešas) slampinėja daugybė vaikų ir šiaip keistų tipų ir žvėriškai atrodančių senegaliečių. Tualete įspūdingai smirda ir kažkas labai kriokia, rafinuotesnė arabė su rausvom kelnėm ir aukštakulniais nusišypso man veidrodyje pamačius paraitotas mano kelnes. Kažkaip labai liūdna išvažiuoti iš čia, atsisveikinam ir sėdam į autiką, į atseit mum specialiai rezervuotas „vipines“ vietas priekyje. Vakarėja. Keli purvini vaikai prie gatvės spaudžia apelsinų sultis.