...

Aš nerašiau tau taip ilgai, nes čia
pilkumas augo, dauginos ir plėtės –
pilietis niekieno lengvos paletės,
alsavo tuštuma nuo jo nėščia.

Aš nerašiau tau taip ilgai, nes vos
išaušę dienos mėgo staigiai temti,
nes žodžiuos prasmės rasdavo tik tremtį
ir dusdavo juose šaltai salsvuos.

Tau taip ilgai neparašiau aš, nes
man laikas buvo tartum geležinis,
praeidavau namus, jų nepažinęs,
užleidęs juos lyg vėjui kišenes.

Tau nerašiau aš pernelyg ilgai.
Tyla šį kartą – ženklas baigtis ligai,
ir miegantys aplink mane dalykai –
tai prabudimo siunčiami žvalgai.