Atsisveikinimas su mūza

Šilku nuslys beveidžio mylimojo pirštai.
Surištos rankos, sugniaužti tvirtai delnai.
Saldžiai nemielą kraujo skonį taria lūpos
Paskendus saulė tolumoj. Aplink - kalnai.
Keistai ramioj tikrovėj besiilsinčių dievų,
Mažų spalvotų kambarinių.
Prakeiktas būk, naivume! Nekenčiu!
Nuodų man duok! Nuodų. Negersiu vyno.

Kalėjimuos tamsiuos - praėjusių gyvenimų koridoriuos esu.
Ieškot nemoku. Paslapčių lyg nebėra?
Poete, Budeli vilčių, prakeiktas būk!
Per gražią vaizdavai mane.
Per trapią, kad galėčiau negarbingai žūt
Tavo poemų paskutiniuos puslapiuos,
Paženklintuos raudono vyno kruvinų ženklų,
Svaiginančiom spalvotom nuodėmėm
Mažų pražuvusių pasaulių kambarinių.
Ištrauk taures! Greičiau! Mažiau kalbų.
Girdi? Negersiu vyno! Tik nuodų!

Žvaigždžių tinkluos sugaudei svajones
Mažos gėlėtų pasakų pasaulio fėjos.
Užvertęs puslapį nusvirusiu žvilgsniu
Tepasakei "Atėjo laikas nužudyt veikėjus".

Auka. Dabar jau aš auka. Tik tu, herojau,
Tapai beveidžiu neapykantos tarnu.
Rankas man surišai, grandinėm - kojas,
Krūtinę pridengei šilku
Ir palikai taip tyliai stovint
Ant ašarotų upių šniokšiančių krantų.
Nuteist liepei paniurusiem dievam.
Valdovam pragaro ir mirusių vilčių...
Atskriejo kažkada mylėto balso aidas:
"Sudie. Jau perskaičiau tave. Nuodų! Dabar jau tik nuodų."