Balta širdis (tik bepročiams)

Akimirka Jis sedėjo ant kėdės, priešais baltu laku padengtą stalą ir įsmeigęs akis stebėjo baltas lubas. Jo rankose supos bukas pieštukas, kulversčiuodamas nuo piršto prie piršto. Tačiau Jis nenorėjo piešti, nereikėjo Jam ir pieštuko, idant kažką parašytų arba pasmailintu pieštuko galą. Vartydamas vienoje rankoje pieštuką, Jis atsitiktinai pastebi švaraus popieriaus lapą prieš save. Jam įdomu, kaip Jis prieš tai jo nepastebėjo. Akimirka Jam atrodo, kad lubos, kurias Jis prieš keletą akimirkų stebėjo ir popieriaus lapas - vienas ir tas pats. Jis nusišypso, prisiminęs, jog iš lubų niekaip neišlankstysi lėktuvo. Jis padeda rankose ilgai glamonėtą pieštuką ir impulso pagautas pradeda lankstyti lektuvą. Karinį. Bemodeliuojant sparnuose pabūklus, Jis netikėtai sustoja. “Kodėl aš lankstau karinį lėktuvą? Juk karas - negerai, jame gi žūva nekaltų žmonių!” Jį net nupurto šiurpas ir po keleto sekundžių idėja išlankstyt karinį lėktuvą išmetama iš Jo galvos. “Išlankstysiu širdį! Edrvinę. Nudažysiu raudonai, kad galėčiau ją prisisegt prie languotų marškinių.” Ši idėja Jam atrodė tūkstantį kartų geresnė nei karinis lėktuvas.
Jis lėtai paima popierių į savo rankas ir ima lankstyti širdį. Belankstant širdį, Jo galvoje žaižaravo įvairūs vaizdiniai: kaip Jis prisikabinęs širdį prie savo languotų marškinių patraukia visų aplinkinių dėmesį, kaip nusižiūrėjęs gražiausią iš visų damų, Jis šypsodamasis ištiesia rankoje raudoną, išlankstytą širdį sakydamas: “Imk, aš tau ją dovanoju”. Jo žydras akis apėme džiaugsmas ir veidą nutvieskė šypsena. Jauku jaustis kūrėju. “Na štai, jau beveik baigta, belieka tik nudažyti raudonai” - pagalvoja Jis, gerėdamasis gerokai mažesne širdele, negu Jis iš pradžių tikėjosi išlankstyti. Apsižvalgo aplink - visur balta: balti chalatai, balta siena, baltos lubos... netgi grotuoti stiklai - balti. Jis netgi nepastebėjo, kaip priėjo prie stalo dar trys žmonės. Dabar jie įdemiai apžiūrinėjo Jo kūrinį. Visi žiūrėjo, tačiau nė vienas negalėjo pasakyti, kas tai. Vienam atrodė, jog tai kondensuoto pieno likučiai, kitiem - jog  česnako galvutė, tretiem - kad tai mažas Saulės maketas. Valandelė Jis bandė paaiškinti, jog tai širdis, tačiau, buvo paklausiamas:  “O kodėl ji ne raudona?”. “Todėl, kad dar nespėjau nudažyt” - paaiškindavo išdidžiai Jis. “Malonėkite patraukti rankas” - ištardavo, kai pamanydavo, jog išlankstytai širdžiai gali kas nors nutikti.
Žvalgydamasis, kur galėtų aptikti raudonų dažų, Jis atsistoja ir nevalingai sudreba. Jis nutarė prieiti prie apkūnios damos baltu chalatu, ir paklausti, gal ji, kartais, galėtų jam padėti. Apkūnioji dama minutėlę palinkusi prie savo spintelės ištraukia keletą tablečių. “Išgerk, o aš tuo tarpu atnešiu raudono popieriaus” - pasako ji ir vėl palinksta prie savosios spintelės. Jis išgeria vaistus ir po valandėlės raudono popieriaus Jam nebereikia... Nors dar neprisimena, kad net languotų marškinių Jis neturi...