...

Liguistas nerime, rudens pavaldiny,
ši dargana – tik galvai panarinti,
įbest akims į vieną tašką židiny,
įaugti klausai į šešėlių trintį
ir laukt. Beveik numirus laukt, kol ištuštės
ir palengvės. Ir pagerės. Ir liausis
ieškot pašiurpusioj drėgmės odoj rakšties –
lyg skalpelis – akimirksnis toliausias
iš nemigos maišelių, tų, po paakiais,
iš chaoso daiktuos, kada suyra
tarp jų ryšiai, nors prieblanda juos ir pakeis
kruopščiau už seną žydą juvelyrą;
akimirksnis iš vakar, iš tuomet… mainys
jį lyg monetą į kelis, į saują
smulkių, rytojus, kretantis rudens dvynys
gobšus, kuris juokingai atgailauja,
nes turi amžinybės lyg vandens,
o jo vanduo labiau už auksą tviska,
tačiau ruduo rytojui iš paskos tipens,
o tas iš jo nusiderės jau viską.