Keturiasdešimt metų ir taip toliau...

keturiasdešimt metų negalėjau grįžti namo
keturiasdešimt metų mitau smėliu
raibuliuojančia horizonto linija
išaugau vergą per apkaustus
alkį per apsirijimą
tėvą per motiną
tautą per genocidą
dievą per aukso bulių
mačiau kaip niekas tampa viskuo
o viskas - kupranugario putomis
išgirdau dešimt postulatų
kurie vėliau buvo sutrupinti
pakeisti geresniais
paliečiau dešimt mirties angelų
pūčiau šarlatano gabrieliaus dūdą
liesėjau ir plikau
žiūrėjau į tašką
horizonto
žemės
dangaus
kol supratau
jog į mane kaip į tašką
žiūri sekantis keturiasdešimtmetis

keturiasdešimt metų mes ėjome namo
kol susitikome prie degančio krūmo
ir susideginome kaip šventieji eretikai
valkatos
klaidos
didvyriai
idant po šimto dvidešimties metų
ateitų gėlėtas pionierius
ir nusilenktų prieš mūsų nesubrendusį tikėjimą