Paskutinis provincijos mokytojas...

Albertas Petrarka sėdėjo prie krosnies, ir stebėjo kaip pro šalį lekia jo subliūškę svajonės. Sūnai užauginti senai jau- kai kurie ir numirt spėjo, medis pasodintas- galiūnas ąžuolas, neapglėbtų net trys vyrai, namas irgi šioksbeitoks iš lentų sukaltas... Atrodytų teisingai ir laimingai nugyventas gyvenimas, bet Albertui stigo pasitenkinimo, pats puikiai suprato, kad iki sulaukė 65 metų, dar mokėjo džiaugtis kasdieniais džiaugsmais: supelijusios duonos kriaukšle, rastu baltu maksimos maišeliu, skyle kišenėj ir net pūsle ant dantenos, nuo špižinio protezo. Dabar viskas kitaip... Kas rytą prižadina nuosavų dantų griežimas, trinasi dantis į dantį, trinasi ir miegot neduoda. Bet tai dar menka bėda: į galvą lenda visokios įkyrios mintys, norisi lipt miestelio aikštėj ant statinės ir garsiai reikšt savo nuomonę: “ tas blogai... anas negerai... o tas tai visai... “, nuomonė matyt metams bėgant taip pat pasikeitė. Ir visuomeniniam transporte neramus pasidarė, tik pamato kokį vaikiuką belakstantį- tuoj noras pagaut ir su replėm dantukus išlupt kyla... “Toks gyvenimas ne gyvenimas“, vieną eilinį rytą tarė sau...
        Lyrinis subjektas atsistoja, prieina prie stalo, o ant jo kaip tik 2 išeitys padėtos. Skardinis kinietiškas peiliukas, ir kilogramas guminės dešros „pencijonierius“, pagamintos pagal senovinį lietuviškų pasakų receptą. Tylos akimirka, veikėjas renkasi. Tai bus sunkesnis variantas- Albertas paima į rankas dešrą, ir net neišpakavęs, susikemša visą burnon...