Ramybės spalva

Sulūžo mėnulis, kvepia medum…       


Juodas kadilakas buvo vos kelių metrų nuo tavo mašinos ir grėsmingai artėjo. Variklio gausmas, stabdžių braškesys, iki galo neišrėktas riksmas…Tavo akys inkstinktyviai užsimerkė, bet tai nepadėjo pabėgti nuo skausmo. Dar akimirka ir jis pasivijo. Nepakeliamas, aštrus ir visa apimantis iš karto užvaldė tavo kūną. Burnoje pajutai salstelėjusį ir sunkų kraujo skonį. Skaudėjo…Mažytėm kietom kojom bėginėjo po kūną  tai šaltais, tai šiltais prisilietimais aitrindamas žaizdas. Su kiekvienu prisilietimu pasigirsdavo koks nors deginantis garsas, tačiau tu jau jų nebeskyrei, viskas susiliejo į vieną spalvingai pilką skausmo ir triukšmo kratinį, tamsiai mėlynas svetainės duris, per kurias bėgo plona ryškiai raudono kraujo srovelė. Dar pagalvojai, jog vertėtų atsimerkti ir pažiūrėti, kaipgi vis dėlto atrodo Mirtis, bet jau nebeįstengei…
Tada tu paskutinį kartą užmerkei akis. Ir nors po to jos daugybę sykių buvo atmerktos ar net pačios atsimerkė, pasaulio pro jas jau nebematei. Akys – sielos veidrodis…Veidrodžiai dūžta ir atneša laimę, o tavo nedužo, bet atnešė kažkokį keistą lengvumą, prie kurio tu veltui bandei įprasti. Vis dėlto išmokai juo mėgautis, lengvai kilti ir leistis, jausti pasaulį ir susilieti su juo. Beveik…Nes už kelių akimirkų vėl grįždavai čia. Ilgainiui pradėjai nebeskraidyti dieną, nes kai tik saulė meta pirmuosius šypsnius į uždengtą palatos langą, atskuba Jis.
Kokia tu jam dėkinga, kad Jis kalbasi su tavim…Žaismingai ir lengvai, tarsi su vaiku, ir tai retkarčiais nervina, tačiau tu geri į save kiekvieną  žodį, pauzę ar atodūsį, kad naktimis galėtum visus iš naujo permąstyti ar papasakoti gėlėms ir plaštakėms. Juk visa aplinka, visi daiktai aplinkui girdi ir jaučia, myli ir nekenčia…Ne, ne nekenčia, neapykanta – žmonių savybė. Gyvūnai, augalai ir daiktai temoka tik pykti, bet tik labai trumpai ir tik todėl, kad taip ilgai gyvena su žmonėmis…Taip tau kartą pasakojo tas kaktusas tavo buto svetainėje mėlynom durim, kai po ilgų dvejonių ryžaisi aplankyti namus.
Mėlyna…Debesys…Juk ten tylu ir lengva…Gal tai ir yra dieviškumas? Ramybės ir laisvės giesmė…Sklandyti erdvėje be jokių pastangų, be taisyklių ir kliūčių. Kliūtys…Sielos prigimtis tokia pati kaip ir medžių, akmenų, paukščių ar žvaigždžių, todėl į jas neįmanoma atsitrenkti, nebent ištirpti ir susilieti. Pavirsti debesiu ir kyboti ore. Kad būtų tylu ir lengva…
Tu dėkinga, kad patyrei komą, nes tiek daug išmokai, bet vis dėlto be galo trokšti pasakyti Jam, kad myli…Nes matai, kaip Jo akys žiūri į tave, kaip švelniai Jo rankos liečia tave, kaip visas sulėtėjęs Jo gyvenimas sukasi apie tave…
Pakeltum ranką ir vos vos paliestum Jo skruostą. Jis turbūt išbučiuotų ją visą ir ilgai ilgai žiūrėtų dėkingu ir mylinčiu žvilgsniu. Jis juk ir dabar sėdi ir žiūri tokiu žvilgsniu, kai kartais staiga nutyla ką nors pasakodamas…Tiek kartų, tiek dienų, o Jis vis dar ateina…Tu irgi į jį žiūrėtum dėkingomis ir mylinčiomis akimis. Dar švelniai šypsotumeis…Kaip seniai tu šypsojaisi, kaip seniai ką nors lietei…Net ir tada, kai baugščiais prisilietimais bandei paglostyti mėlynąsias svetainės duris, negalėjai…Net ir tada, kai Jis ateina rytais, negali… Sielos negali liesti ir šypsotis. Užtat gali mylėti ir tada taip sunku nesugebėti šypsotis ir liesti…Belieka tik skristi pas debesis.
Tačiau dabar jau nebeskrisi, nes tuoj pradės brėkšti rytas. Trumpam užsuks užsimiegojusi seselė ir atitrauks užuolaidas. Jei šiandien lyginė savaitės diena, užsuks dar ir daktaras. Abu jie bus mieli, kalbins tave, tačiau tu lauksi kito balso…
Neradę jokių ypatingų pokyčių ir atlikę kasdienes procedūras, tie du taurūs balti chalatai išeis į kitas palatas įrodinėti, jog balta – ne veltui angelų spalva ir tu vėl liksi viena, tačiau ta trumpa valandėlė bus sunkesnė už visą vienišą žvaigždėtą naktį. Bandysi prisiminti, ką Jis pasakojo vakar, kokia buvo Jo nuotaika , kaip žėrėjo akys…Iš minčių grąžins  tylus ir mielas “labas”, tarsi  žadintų tave.
Jis juk nežino, jog tu jau seniai Jo lauki, nežino, kaip stipriai trokšti pajusti tą bučinį į nebylias lūpas, kurį Jis dovanoja tau kas rytą. Po kelių įprastinių, bet be galo mielų frazių Jis atsisėda ant  lovos, pažvelgia tau į akis ir pradeda pasakoti:
- Žinai, vakar pradėjau skaityti knygą apie tokį dailininką. Jo paveikslai – tai nuostabus žaidimas su šviesa. Kartais ji mirgėte mirga spalvinguose fonuose, kartais tūno pasislėpusi kokiam tamsiam paveikslo užkaboryje, bet visos figūros ir daiktai skendi pasakiškoje šviesos jūroje. Viskas jo kūriniuose taip harmoninga, gražu ir žaisminga, jog jie tarsi užburia žmones švelnia ir liūliuojančia šviesos ir spalvų simfonija, kur kiekviena nata ir akordas atliekami be galo virtuoziškai…Tai va, įsivaizduoji, dabar jis jau senstelėjęs ir po truputį anka! Kaip baisu turėtų būti dailininkui netekti regėjimo! Nebematyti viso to grožio, kuris jį supo, kurį jis tapė…
Tu dar parašytum apie kompozitorių, kuris netenka klausos ir rašytoją, praradinėjantį atmintį. Jie visi trys gyventų mažame jaukiame butelyje Senamiestyje, kur leistų dienas gerte gerdami paskutinius jaunystės spindulius iš jaunutės juos prižiūrinčios merginos. Vis dėlto tai būtų optimistinė knyga, nes tokie tiek daug visko matę ir prisvajoję menininkai turėtų žinoti kažkokią paslaptį apie Jaunystę, Meilę, Mirtį ir Amžinybę, kuri trauktų juos ten, kur stumia Gyvenimas, atimdamas, rodos, pačius jiems brangiausius jutimus.
Prieš avariją dirbai nedidelės antikvarinių prekių parduotuvės direktore, tačiau dabar supranti, jog visą gyvenimą iš tiesų norėjai rašyti. Atsimeni tuos keistus pasakiškus vaizdus, kuriuos matydavai vaikystėje, kai užsimerkdavai prieš miegą ir tą nepaaiškinamą norą sužinoti arba išgalvoti baldų tavo parduotuvėje istorijas.
Jeigu prabustum iš komos, rašytum apie debesis. Apie lengvą nieko neklausiančių klausimų virtinę, baltus besvorius oro pūkelius, apie jausmą, kai siela virsta debesiu, o debesis – siela… Dar rašytum apie mėlynas svetainės duris, apie kaktusą, apie…Jeigu prabustum. Jeigu…
- Aš jau eisiu…-liūdnai, bet svajingai ištaria Jis. Tada lėtai atsistoja, vėl palinksta prie tavo lūpų, sudrėkina jas ir pažada dar užsukti vakare.
Tu vėl lieki viena, bet tau gera, nes jauti jo kvapą palatoje, jo lūpų prisilietimo  skonį, nors jau daugybę dienų nesi savo kūne. Bet daugiausia jėgų teikia žinojimas, kad Jis tiki, jog tu dar ištiesi savo ranką ir paliesi Jo skruostą…Sielai irgi reikia tikėti.


Jūs stovit ant vos vos virš laukų pakilusios kalvelės, o kruvini saulės gaisrai horizonte taip jaukiai atsispindi melsvose Jo akyse, jog tu norėtum patalpinti šitą vaizdą svetainėje ir amžiams  uždaryti mėlynas duris, kad šis pilnatvės ir palaimos jausmas niekur nepabėgtų, kad Jis niekur nepabėgtų…Kad kruvini saulės gaisrai degtų ir degtų, kad liepsnotų viskas aplinkui raudona meilės liepsna ir ji apimtų visą pasaulį, nes ten, kur dega Meilė, nėra vietos pykčiui ar neapykantai. Tik ją reikia prižiūrėti ir kurstyti, nes laužui sudegus lieka tik pilki pelenai…
Staiga supranti, jog tai pirmas kartas, kai jūs šitaip stovit, toli nuo visų darbų ir reikalų. Parduotuvė jau seniai uždaryta ir visos gėlės svetainėje palaistytos, o jei ir nebūtų, tau nerūpėtų – juk degantys horizontai taip aistringai atsispindi  kantriose ir tauriose Jo akyse…
Tu nori atsiprašyti, tačiau jauti iš Jo žvilgsnio, kad jis jau atleido. Švelniai, bet tvirtai paima tavo ranką ir ugnys aplink laižo dangaus skliautą, tačiau nedegina, tik maloniai ir svaiginančiai šildo.
- Tu tiek kartų palikai mane vieną, kai bijojau vienatvės, tiek vilčių sudaužei. Ir man skaudėjo…Norėjau, kad ir tu norėtum, tačiau jaučiau, kaip tai savanaudiška ir bejėgiškai egoistiška. Tada trokšdavau viską mesti, užrakinti visas spynas ir bėgti, skristi kuo toliau…Bet kiekvieną kartą suprasdavau, jog noriu pasiimti ir tave kartu…Kaip žudo tas užburtas ratas…Karštis bėginėja po visą kūną, nerandu sau ramybės, bet…
Sunkus atodūsis išlygina Jo veidą. Tavo akyse pasirodo ašaros, tu trokšti nuraminti Jį ir pasakyti, kad…Ne, geriau nieko nesakyti, tik pabučiuoti drėgnas ir liūdnas Jo lūpas…
Bet po velnių! Ne! Tai juk tik sapnas….Netikra akimirka…Na žinoma, juk ji per daug graži ir trapi, kad plaukiotų realybėje. Staiga pasidaro taip liūdna ir graudu…Tu gali skraidyti po visą pasaulį, lengvais mostais nardyti tarp debesų ir nešti melodijų nuotrupas vėjyje, bet iš tiesų jauties lyg baltų,o gal net permatomų sienų kalėjime, negailestingoje laiko vienutėje. Tu blaškaisi ir daužaisi į sienas, rėki visa gerkle, bet tik plonas ryškiai raudono kraujo ruoželis teka per mėlynas svetainės duris. Niekas tavęs negirdi ir nežino, jog tu čia šauki, jog tu čia gyva ir mylinti…Juodas kadilakas tik už kelių metrų ir skausmas tuoj tai šaltais, tai šiltais prisilietimais bėginės po kūną, aitrindamas visas kūno ir dvasios žaizdas…Nebėra jėgų net atsimerkti ir pasižiūrėti, kaipgi vis dėlto atrodo Mirtis. Dvi didžiulės ašaros rieda per skruostus…
Bet palauk! Tai buvo sapnas? Juk sielos nemiega naktimis ir negali sapnuoti! Ir tu verki…Negali būti! IŠ TIKRŲJŲ! TU PRABUDAI! Begalinis džiaugsmas  užpildo kūną ir tau norisi šokti. Ašaros vis dar bėga, tačiau tai jau džiaugsmo ašaros. Jeigu rėktum dabar, tave GIRDĖTŲ! Tačiau pajunti, kad jėgų per mažai…
Brėkšta rytas. Naktis susirenka gęstančias žvaigždes  ir susideda į svajonių lagaminėlį. Tu užmiegi saldžiu ir lengvu miegu. Ryte ateis užsimiegojusi seselė ir, jeigu šiandien lyginė savaitės diena, užsuks daktaras. Patyrusios akys iškart supras, kad tu jau grįžai iš debesų, pasipils laimės kupini šūksniai, subėgs beveik visas ligoninės personalas ir lyg tikri angelai sveikins stebuklą, bet tau bus nesvarbu.
Iš džiugesio nerimstančia širdimi lauksi, kol ateis Jis ir tyliai pasakys “labas” , tarsi žadintų tave, nors tu jau seniai prabudusi. Pakelsi ranką ir vos vos paliesi Jo skruostą, o Jis išbučiuos ją visą ir ilgai ilgai žiūrės dėkingu ir mylinčiu žvilgsniu…