Išeinu

Taip jau yra,
Kad kasdienybė
Nesklinda smilkalais kvapiais,
Kad vargana žmogaus esybė
Keliauja  banaliais takais
Ir tiktai retkarčiais ištrūksta
Basa po pievą pabraidyt,
O laiko taip dažnai  pritrūksta
Save lyg indą išvalyt.
Eini viena į tirštą tamsą,
Ir vėl sakysit banalu,
Bet tam, kuris širdim nesensta
Gyvenimas ne iš raidžių.
Ir ne iš žodžių laša kraujas,
Ir ne iš sielos - dėmesys,
Todėl nereikia bausti skaudžiai,
Kaip kartais baudžia juokdarys
Tarsi juokais išdrėbęs purvą
Ant nebegijančių žaizdų.
Et, apie ką čia mudu kalbam,
Juk visa tai taip banalu.
Sakai  - palaidojai tėvelį...
O polėkis, o jo sparnai,
Prastai su Tavimi berneli,
Jeigu be jų pragyvenai.
Rašei, rašei ir vis be šarmo,
Tik apie tai kaip gyveni,
Neįdomi Tavoji karma -
Pegaso įsūniai  kiti.
Aš jau baigiau. Belieka eiti
Dar kart labai atsiprašau
Už tai, kad  gyvenu banaliai
O parašau dar banaliau.