Kažkas keisto ir neapčiuopiamo

Maža mergaitė, o prieš ją didžiulis veidrodis.
- Aš - fėja Klėja. Žinojai?
Tačiau su ja niekas nešnekėjo. Net ir tie, esantys kitame pasaulyje, už šio didelio neįprasto jai daikto.
Fėja Klėja dar pora kartų apsisuko prieš veidrodį. Jos akyse pasirodė maži lietaus lašai. Tik sūrūs, kaip ji pati sakydavo.
Tačiau mergaitė buvo drąsi-greitai rankute perbraukė per skruostus-štai ir po viso lietaus. Dar kartą narsiai žengė link veidrodžio, papūtė rausvas lūpas ir tarė:
-Ei! Kur jūs visi? Juk jūs turite ateiti pasisveikinti su fėja! Taip nesąžininga! Gerai. Tai ne jūs su manim nešnekat, o aš su jumis!
Ir fėja pasileido bėgti. Jos ilgi, tamsūs lyg varnos plunksnos plaukai plaikstėsi vėjyje. Jai bėgant holu jos plazdanti šilkinė suknelė, kadaise dovanota amžiną atilsį mamos, kliuvo už didelių žvakidžių. Jose degančios žvakės krito ant grindų. Užgeso. Kaip ir kadaise užgeso jos mylimų žmonių gyvybės. Taip paprastai ir nekaltai. Lyg nieko ir nenutiko. Ėmė ir dingo iš fėjos gyvenimo visiems laikams. Mergaitė ir vėl bėga. Iš baimės? Ne. Šį kartą iš nevilties. Nepirmas tai kartas. Ji tikisi, kad tai bus paskutinysis, bet pati puikiai žino, kad ne. Fėja supranta, kad dar ne kartą jai teks bėgt. Nesvarbu nuo ko ir dėl ko, bet teks. Tačiau dabar mergaitė sustoja ir apsidairo.
- kur aš?
Jos veidą perkreipia baimė. Tikrų tikriausia, nes tikresnės net nebūna. Dar ir neviltis prisideda prie baimės apsilankymo. Fėja Klėja supranta kur ji. Ji ir vėl ten pat. Kaskart ji atbėga čia, nors to ir nenori. Prieš save ji ir vėl mato didžiulį kryžių. Tokį juodą kaip naktis. Net naktis šviesesnė būna. Ji nejučiomis atsirado prie savo mylimiausio žmogaus kapo. Motinos. Ir vėl tas prakeiktas sūrus lietus. Tik šį karta fėja ne tokia drąsi-ji nedrįsta gležna rankute sustabdyti lietaus. Gal ir išdrįstų, bet nenori.
Jau lauke tamsu. O juk katik buvo nuostabus rudens rytas. Keista, bet kuo tamsiau, tuo mažąjai fėjai ramiau. Išnyksta visos baimės. Ir dvejonės dingsta, tikrai.

- Ne! Aš nebenoriu bėgti. Bet... bet kodėl aš vis tiek bėgu? Ir vėl?!
Jos jausmai ją vedė vienur, o protas – kitur. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau jausmai buvo stipresni. Bebaimė Klėja atsidūrė rugių lauke. Visai kaip knygoje “Rugiuose prie bedugnės”. Ne, čia buvo kiek kitaip. Ne bedugnė, o praraja jos laukė. Jau senokai tykojo. Bet kadangi mergaitė buvo fėja ir dar BEBAIMĖ, tai ji drąsiai peržengė prarają. Pasakė jai griežtą ne.

- Aš – nosferatu. Dar ne laikas man kristi į prarają, dingti joje visam laikui. Tam niekada neateis laikas. Nosferatu niekada neateis laikas ten keliauti.
Vedina jausmų, kurie liejosi per kraštus, ji bėgo. Taip, eilinį kartą ji bėgo. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Nežinau kodėl ji bėgo. Galbūt tiesiog norėjo pabėgti nuo savo likimo. Juokinga. Nuo likimo nepabėgsi, nes jo net nėra. Yra tik tavo ateitis, kurią tu susikuri pats. Kiekvienas veiksmas juk turi atoveiksmį. Fėja bėga. Visi tikėkimės, kad jai pavyks. Tačiau žmogus ne mechanizmas, kuris nepavargsta. Mergaitė pavargo. Nuo visko. Net nuo bėgimo. Ji sustojo. Suprato, kad yra pievoje. Bet ne toje su rugių bedugne, šį kartą jau kitoje. Be jokių bedugnių, tik su skaisčiai mėlynu dangumi. Naktis. Mijonai milijardai žvaigždzių. Nesuskaičiuojamos galybės ramybę radusių sielų. Bent jau taip jai sakė motina.
Fėja vis dar kažko ieško. Pasimetusi eina pieva. Na taip, kaip mažas kačiukas atskirtas nuo motinos jos vėl ieško. Tokia jau tiesa. Tokio įstabaus grožio mergaitė vieniša. Bet kaip juokinga vertinti žmogų pagal išvaizdą. Jei mergaitė nebūtų tokio įstabaus grožio, negi ji nebūtų tokia vieniša? Nemanau. Nors sakoma, kad jei Dievas daug kažko davė (šiuo atveju grožį), tai kažką turi atimti (šiuo atveju artimus žmones). Bet ar tai teisinga? Juk mergaitė čia niekuo dėta. Tačiau kentėti reikia jai. Žiauru. Tačiau kam šiais laikais lengva?
Pievoje, aukštoje žolėje guli fėja. Nors jos gyvenimas panašesnis i Pelenės. Tačiau ji vis tiek buvo ir visą laiką bus fėja. Tokia jau jos lemtis. Tiksliau tokią ateitį ji pati susikūrė. Nežinau kaip jai taip pavyko. Stebuklingai.
- Tos mėlynos žvaigždės danguje,
Mama, aš noriu pas tave.

Rytas. Fėja Klėja vėl prie to pačio didelio ir labai, kartais net per daug, įdomaus daikto. Kaip ir kasdien prisistato: “Aš – fėja Klėja”. Ir vėl laukia kažko iš kito pasaulio, iš to netikro ir nežemiško pasaulio.