Iš praeities

Taip panašiai.

Tos pačios sienos, durys, mintys, tapetai. Ji nežino, neprisimena, kada paskutinį kartą čia lankėsi. Apdulkėjęs veidrodis- toks senovinis, variniais išraitymais- rodo tik praeitį. Dulkės, dulkės, dulkės. Tiesia pirštus prie senos komodos, atidaro stalčių. Tamsa, tuštuma. Ranka aplimpa voratinkliais, apsivynioja pelėsių syvais, trapiais prisiminimais. Štai senelių nuotrauka, o čia- jie, susėdę ant verandos laiptų, sūpuoklėse arba įlindę į medžio drevę. Visose švyti tarpas tarp jo dantų.
- Ei, mažiau, lažinamės, kad nenuspjausi penkių metrų!
Jis suraukia antakius, nusišluosto marškinių rankove nosį ir pritupia. Tiksliai, taikliai ir tiesiai. Kišenėj atsiduria dešimt stiklo rutuliukų. Du dar liečia stalčiaus kampus. Ji sugniaužia vieną saujoje, dar kelias minutes pastovi kambary, apšviestame įkypų spindulių. Tada iškelia rutuliuką aukštyn. Saulė žaidžia su juo, myluoja, pasislepia ir vėl išnyra. Spalvos maišosi, susilieja, akimirką ji mato šniokščiantį krioklį, po blyksnio Amazonės miškų genties vadas plauna rankas moliniame dubenyje, kuriame atsispindi jo akmeninis veidas. Tai tik blyksniai, nuoplaišos, nesusijungiančios gijos. Spindulys pro langą pasuka sienos link ir šliaužia vis žemyn.
-Paika, paika, kam gražinti tapetus, jei jie ir taip tobuli?
Vienas vazonėlis su tulpėmis neryškus, prie kito jau pasidarbuota- stora juoda linija veda nuo stiebo prie senoviško grakštaus patefono su užrašu „sukas damos ir šuniukai“. Lūpomis perbėga vos matomas šypsnys, ir kai ji pasuka galvą, šešėlis apglėbia grakštų profilį- ilgus pirštus, siauras lūpas, aukštą kaktą, smulkias garbanėles ties smilkiniais.
-Tu tokia panaši į mamą, - ištaria šešėlis.
Jis formuojasi, kinta, apvalėja, susitraukia. Išryškėja tiesi nosis, aukšta kakta ir išsišovę skruostikauliai. Žila sruoga nuvilnija per visą kambario ilgį, šliaužia grindų dulkėmis ir apsivynioja aplink jos mažąjį pirštą. Akimirką gali justi aksominį paviršių, tačiau bemat jis susiraukšlėja, sukietėja ir įgyja brezento šiurkštumą. Aplimpa dulkėmis ir pradingsta šešėlio tankmėje. Atrodo taip, lyg žmogaus pavidalo šešėlis prarytų ir suskiltų į milijonus mažų juodų snaigių. Kelios leisdamosi nutupia ant skruosto, tačiau dauguma išnyksta, dar nepasiekusios nubrūžintų ąžuolinių grindų. Ji nejučia paliečia skruostą ir, nors aplink nėra veidrodžio- tik tas, rodantis praeitį, - mato, kaip maždaug nuo kairiojo skruostikaulio smakro duobutės link nusitiesia ilgas, suodinas netaisyklingos formos paukščių takas. Jis prisitaiko prie garbanėlių paausėse ir išsivinguriuota į Pegaso žvaigždyną, vėliau vienragį, prunkščiantį po kojomis ir galų gale susiliejantį su odos poromis.
Jai drėksta delnai, pinasi kojos, nors kambarys beveik tuščias. Saulė darosi vis įkyresnė- lenda į plaukus, šildo sužvarbusius pirštus, žaidžia suknelės klostėse. Tik stiklo rutuliai ir verandos nuotrauka. Kambarys nebe tamsiai rudas, o šviesiai gelsvas. Tapetai ima įgyti švelnaus ciklameno atspalvį, voratinkliai blyškiąja šviesoje, o veidrodyje ryškėja vis įeinančių ir išeinančių žmonių siluetai, veidai, gestikuliacijos. Jos siluetas blykšta, deformuojasi, suskyla  daleles ir pasitraukia prie lango. Žmonių vis daugėja, kalbos ir juokas garsėja. Mažas berniukas, betraukiantis iš stalčiaus likusius rutulius, mato saulėje žaidžiančias rusvas trapias garbanas protarpiais persidengiančias su juodomis, vos įžiūrimomis dalelėmis, kurios palengva, lyg valso ritmu, sklando ore, retkarčiais nutūpdamos jam ant viršugalvio.