***

Žiūri į „Eurovizijos“ dainininkių grakštumą? Patikėk, tu dailesnė už jas… Esi iš Angelų miesto; tai žinau. Tu miegi Grožio sode… Ryte paukščiai nutupia ant Gėlių lovos, pasklinda rožių aliejaus kvapas…
Tas kvapas primena man pabudimą rudenį, kada saulės šviesa parodo, jog lapai pradėjo savo spektaklį pageltimu, kada paauglys rūko pirmąją cigaretę. Nuostabi vėsa dera prie degančios saulės, suformuodama mišinį iš nostalgijos (ruduo!), danguje žibant ir guodžiančiai mirksint Mergelės žvaigždynui, ir meilės viskam rugsėjo šviesoje, kada supranti, jog prabėgę dienos nesugrįš ir neapsikabins kaklo, tardamos: „Mes vėl čia. Ko gero, visam laikui“.
Tuo metu raudonas „Ikarusas“ rodo Europą ar Lietuvą mokiniams (jos keliai mieli savo jaukumu (ach, Tėvyne…), o pakelėse galima beveik pakvaišti nuo kelionės įspūdžių, valgant obuolį ir klausant klasiokų šnekos). „I wish it would never go away…“
Persmelkia, bet visai ne dramatiškai, laiko tėkmė. Netgi žaismingai. (Aš galėčiau glostyti galvas tavo būsimiems vaikams ir stengtis įžvelgti juose panašumą į tave.) Štai po kokių penkiolikos metų tavo dukrelė turės tavo šešėlį, moteriškas manieras, tavo antakių išlinkimą, smakro formą, akių, plaukų (panašią) spalvą, odos skaistumą, skruostų švytėjimą… Mano (dvasinis) antrininkas galės ją šlovinti…
Ar ji atkartos tarsi aidas tave, ar padarys netikėtą posūkį, it stebuklingas upelis, netikėtai pakeitęs kryptį…
O aš saugosiu tavo jaunystę, it nesubrendęs būsiu liečiamas, judinamas ir tarsi rankomis čiuopiamas emocijų.

„Gal sušoksim džiterbagą, jei užgros ką smagesnio. Gražų, normalų džiterbagą – be jokių triukų, be striksėjimo, be nieko. Kai užgros greitą šokį, liks tiktai seneliai ir storuliai, vietos bus iki valiai.“ (Dž.S.) Ar sušoksime nakčiai padėkoti šokį, kai mūsų gyvenimai, rodos, tik mėgaujasi rytu, ar sušoksime: gal ir atskirai (a ja jaj, kokie mes nesutrikdomi…), bet tam pačiam klube?.. Kai tavo akys pasieks mano veidą, teigsiu viduje: „Galėtumei dažniau į mane spoksoti, tyrinėti, atrasti, tikrai palikčiau neišsenkančios jūros su ilgesio bangomis, romantikos krantais, jausmų vandeniu ir idealizmo audromis įspūdį… Bet gal aš dar…“

Jeigu prieš tris tūkstantmečius būčiau pranašu, ar tavo akyse būtų kita šviesa, ar tavo žodžiai apie mane būtų kitų energijos virpesių sąlygojami? Kaip žmonės žiūrėjo į vyrų ir moterų bendrą „reikalą“ prieš tris tūkstantmečius, į supratimo, kad „štai – priešinga lytis“, kita planeta (skirtingos sandaros) su savo dėsniais, su savo viskuo, apie ką gal ne taip pat svajojama, ypatingumą? Nežinau. Bet kai žvelgiu į tave, suprantu, jog makijažas, manikiūras etc. neieško pasislėpusio natūralumo (nes jis gal ir nepasislėpęs), o akių pasaka pastumia į įkvėpimus, kurie ir tada įtempdavo esybės stygas ir palikdavo giedro nerimo poveikį.

Tu visuomet (o jei ir ne visuomet, tai ne retai) šypsaisi. Nereikia nė sakyti, kad tai traukia. Galvoju: gal mūsų biolaukai, paprastai tariant, nesipjauna, jei tu prieš mane tokia gali būti. O tai gana svarbu.
Na, išlik tokia visada. Šiam pasauliui to reikia. O aš, ko gero, nesuprasiu, ar visa tai iliuzijos, ar ne…

2003 05 25 - 27