Pasuk galvą truputį

Man patiks, jei kada nors
Visus Tau nutapytus eilėraščius skaitysi.
Gal vardas iš delno linijų bus jau ištrintas,
Mano linijų geltonais lapais klijuotų.

Pasakas sekti mes mokame,
Tūkstančiai laimingų pabaigų spigina odą.
Ant vienos kojos aplink beržą šokinėju,
Vaikai kankorėžiais išjuokia dangų.

Apie orą šiandieną nieko nauja,
Kregždės stogais kitame mieste skraido,
Žodžiai skalbinių virvėmis
Sūpuojas aplink rudžių stulpą.

Vilkeliu geležinės laikrodžių
Sagtys riešais pirmokų įsisuka.
Laiko randai brangsta.
Aš visa švarutėlė.

O dabar Tau žinoti – truputis,
Nes pamiršai, kaip man sekės,
Kai mane pažinojai.
Taip pat šąla kojos, akmenis spardant,
Kaip praeities rudeniais
Ir ištirpsta sagos pavargusiose rankose.

Pirma būsiu, kuri Tau praneš apie
Ateinančią žiemą, lauželiu mažyčiu
Valtelėje ežero kaip joninių vainikai pakrantės
Daužės į kojas,
Taip pelenai žodžių bučiuos lūpas žuvelių.

Ir pakeisti jau nieko negalima,
Ežero eketės ne mano sapnuotos,
O pakrančių medžiai tik ledynus imituoja.
Dabar, kai ruduo, dangus
Gražiausia užberia vėjais.

Ir vėl šnekėjau taip, kad sunku besuprasti?
Tai tik mažytė žinutė-
Žvilgtelk į laidotuves,
Kai žuvys gedule įsipynusios
Plaukia paskui valtį raudoti.