ir taip kiekvieną kartą
kai priartėja praeitis
ir plakasi pašonėje
tarsi pašautas paukštis
susigūžiu
ir
laukiu
kol prasiskleis užuolaidos
o šviesos ietys
įsmigs apakins
kad reginys išnyktų
kad nebeskaudėtų
žinai kai į stiklo kalną lipi, tik neatsigręžk, nes suakmenėsi, tik neatsigręžk. o jei visgi atsigręši...kaip ten toliau bus, žinai- pats didžiausias durniukas ims ir išgelbės, tai va, nėr ko krimstis, bet kuriuo atveju išliksi sveika, khmm, kar..:)) duoklė...ir neduok tiek daug...neatiduok savęs. uždaryk švelnią mažą avytę...mataj, geras eilius, tiek užvedė mane an šnekos:) 5
o šviesos ietys – žinai, ši eilutė (bent man) neatitinka vidiniam viso eiliaus bangavimui... mano vidinis pulsas norėtų kelių skiemenukų daugiau šioje eilutėje, na tarkime: o ietys šviesulių (nebūtinai tie žodžiai)...
negalėčiau šito balais vertint. šiaip man net neleidžiama to t\daryti bet nesvarbu :D
nu bet praeitis tai akmenis mėto mėto ir negalima šitos duoklės taip technišai vertint. negalima. nebent penketais už jausmą jog ne tave vieną tai tragiškai knisą. tak vot