* * *

Gręžia baloje rudenys žvaigždę, kaip moterys žlugtą.           
Varva, varva pilkėjančios mintys į akmenį.                           
Į mane ir į tuos, kurie spėjo į nieką pasprukti,
ir į tuos, kurie šunį mėnulio sunka dar palakina.

Išdalina po kaulą – girdžiu kaip du lietvamzdžiai graužia
naktį šlapią kampe (man geriau drėgną moterį lovoje).
Griežia dantį ar Šubertą girgždantys juodalksnių griaučiai
ir vokalą sužvarbusio katino šlovina.

Atsisėda dangus ant delnų: nei rašyti, nei liesti
mano artimo, vieversio įsčiose tolimo.
Skalbia Dievas depresiją, lieptą į niekur ir miestą -
neišdžiūvo dar jis, o akis jau krakmolina.

Nusiplaunu rankas danguje. Lietūs lietų mazgoja.
Ir glaudžiuosi prie lašo peties – lai jis pratinas.
Šitiek spalių aš perplaukiau jau. Jei netapsiu bent Nojum,
tai mintis išsiskalbsiu ir būsiu vėl matomu.