rytoj nenoriu lyti.

rytoj nenoriu lyti
o tu vis tiek pražiodai
ir žolių durklus
liežuvio minkštimu
raikai

mėnulio veidą
plaštakom užgožiu
o pabaigoj sulig tavim
prasidedu iš naujo
kai bręsta
tykiai tavo
paakiuos
nauja
aušra

rytoj nenoriu dulkti
o tu vis dar
vis kvėpinies
lietaus asfalto nuotrupom

vis dar nenoriu būti
milžino bala
kur basomis laiveliais
išsilanksčiusiais
skandinasi
maži
nelaisvės
žmonės