Kažkas daugiau, nei neapykanta...

Drebančiom iš įniršio rankom sugriebi mane už plaukų, pritrauki ir skaudžiai sukandi man lūpas. Aš net nemirkteliu. Akimirką mes abu tokie dideli žiūrim viens kitam į akis. Du vanagai, sukryžiavę snapus. Tavo vyzdžiai tokie išsiplėtę, pulsuoja ritmingai, kartu su šnervėmis. Akyse įskaitau kažką daugiau nei neapykantą [skausmą, didelį skausmą ir aistrą]. Akimirka užsitęsia… Dar užsitęsia. Iš lėto Tavo pirštai atsileidžia. Trumpam mes nežinome kuris nugalėtojas. Aš vis dar žvelgiu į Tave tuo pačiu žvilgsniu pro primerktas akis. Iš lėto liežuviu vedu per savo kruviną lūpą. Tavo veido raumuo sutrūkčioja, Adomo obuolys šokteli į viršų, nustumdamas sausą seilę. Viduje aš piktdžiugiškai juokiuosi. Jau žinau, kas laimėjo.
Orą beveik jaučiu ant savo vakariškai šalto kūno, jis toks žalsvas ir tirštas, net spirga, nuo staigaus judesio gali sukibirkščiuoti ir užsidegti, todėl mes judame lėtai. Dabar Tu pirštu paragauji mano kraujo. Vedi žemyn per smakrą, per mano  grakštų  kaklą, palikdamas raudoną takelį.
“Kekšė” iškoši tu pro sukąstus dantis.[ degančios akys, judesys, svaigstu, kojos man nebepaklūsta, silpna, tvanku, krentu] ir tuo pat metu jaučiu, kaip slysta žemyn mano juoda suknelė, apnuogindama abu mano baltus pečius iš karto.
- STOP! Nufilmuota. Beveik šaunuoliai. Ieva, galėjai labiau apžaisti Matą. Tave pagriebia už kaklo, tau netikėta, turėtum labiau išsigąsti. Rankos buvo laisvos, galėjai įsispirti į jo krūtinę [ne, negalėjau, jei tu žinotum… aš būčiau nusideginus rankas]. Nors jūs, kaip visada, užuot vaidinę, žaidžiate kažkokius, man nesuprantamus žaidimus.[ Pyyyp. Kvailys!] Oi, sužlugdysit jūs mano filmą!... Grius mano šedevras!..