Rudens vakaras pakrantėje. Šaltas vėjas svaido rausvus lapus į tamsų, pasišiaušusį vandenį, kuriame jie lėtai nuskęsta, ir niekas nė neįtaria, kad jie kažkada čia buvo.
Kai kurie lapų vėjas į vandenį nenupusto.
Parku vingiuoja romantiškai nusiteikusi porelė. Susikibę rankomis kažką šnabžda, kikena, retsykiais pasibučiuoja. Atrodo, lapai pasitraukia jiems iš kelio, o mėlynas vėjas juos aplenkia.
Jiedu nepastebi, kaip tyliai šiugždendamas lapus paskui juos seka pakaruoklis.
Iš pašalės jis neatrodo kaip pakaruoklis. Jis dar nekaba. Bet jo kišenėje guli susukta virvė, o galvoje - kaip rudens debesys tamsios mintys. Pakaruoklis liūdnai stebi nuo meilės apsvaigusią porelę, kuri nieko apie jį nenutuokia. Jie net susirietę kikena, aptaria kažkokį linksmą įvykį, ir tik retsykiais pakelia akis, kad pažiūrėtų, ar vis dar eina teisinga kryptimi.
Pakaruoklis žino, kad porelė eina namo. Jis žino, kodėl jie ten eina. Ir visgi lėtai sliūkina jiem iš paskos, nervingai čiupinėdamas storą virvę kišenėje.
Prie medžio guli negyvas katinas, apkritęs pūvančiais lapais. Ausis pradrėksta, matyt, po kovos dėl patelės. Porelė sukikena.
-Jie girti, - pareiškė pakaruoklis.
Porelė susikibo rankomis.
-Jie tik draugai.
Porelė pasibučiavo.
-Jie nejuokais girti! – suriko pakaruoklis.
-Jie įsimylėję.
-Ne tas pats?
Tyla. Pasislėpęs už medžio, pakaruoklis stebėjo, kaip priėjusi vaikino namus, mergina laukia, kol šis atrakins duris, ir pritariamai linkčioja. Netrukus jiedu pradingo laiptinės tamsoje, ir pro užsiveriančias duris ataidėjo duslus, viltingas kikenimas. Netrukus viename lange įsižiebė šviesa, ir, prasiskverbusi pro gelsvą užuolaidą, krito ant gatvėje stovinčio pakaruoklio.
Tolumoje sugaudė varpai, mušdami dešimtą valandą.
Lange pasirodė du ant užuolaidos krintantys šešėliai. Pakaruoklis parodė pirštu į moterišką siluetą.
-Užvakar ji mane atstūmė.
-Banalu.
-Gal todėl, kad tai per dažnai kartojasi?
Abu šešėliai švelniai ir aistringai susiliejo į vieną.
Pakaruoklis nusikeikė.
-Meile, tu nužudei žmogų.
-Žmogus pats nusižudė.
-Ne, tu nužudei žmogų, - piktai atsikirto pakaruoklis. Šešėliai lange lėtai nusviro žemyn.
-Jo paties rankomis, - pridūrė.
-Aš pagimdžiau žmoniją.
-Ne, tu nužudei žmogų.
Pakaruoklis išsitraukė iš kišenės virvę, ir viltingai pažvelgęs į medžio šaką, drebančiom rankom ėmė ją rišti.
-Žmonės nemato. Jie nenori matyti.
Gatvės gale pasigirdo žingsniai, ir netrukus į žibintų šviesą žengė neblaivas tipelis, akivaizdžiai užsienietis. Nužvelgęs pakaruoklį, jisai nudžiugo.
-Hello, sir, what are you doing here tonight?
Pakaruoklis parodė užsieniečiui lange šėlstančius šešėlius. Šis suglumo.
-Oh, sir. You‘re third, right?, - staiga pastebėjo ant medžio šakos pririštą virvę, - Oh my god. Are you going to... – ir išpūtęs akis nutilo.
Pakaruoklis linktelėjo, patvirtindamas užsieniečio baisiausius spėjimus. Staiga šio veide nušvito nerūpestinga šypsenėlė.
-Hey, sir, you‘ll find another girl! Don‘t worry, be happy!
-Ar jūs nesuprantate... - pradėjo pakaruoklis, bet netekęs jėgų atsiduso, - taip, taip, žinau. Banalu.
-What?
Pakaruoklis nuvijo suglumusį užsienietį, ir gatvėje trumpam įsivyravo tyla.
Iš namo pasigirdo garsai, puikiai derantys su šešėlių žaismu.
Pakaruoklis atsiduso.
-Prisimenu, kai užpernai per radiją paskelbė karo pabaigą, po kelių savaičių mus pasiekė telegrama, jog likę gyvi kariai buvo parvežti į savo gimtuosius miestus, ir kad artimieji privalo atvykti jų pasiimti. Mes nuvykome ieškoti mano brolio, kuris mobilizacijos metu išvyko su savo geriausiu draugu, kai netikėtai prasidėjo karas. Deja, mano brolio tarp grįžusių karių nebuvo. Likęs gyvas jo draugas pasakė, kad brolis žuvo kovos fronte metu, į jį pataikius atsitiktinei kulkai. Draugas pasakojo, kad prieš brolio mirtį jiedu kartu gulėjo apkasuose. Tikimybė, kad kulka pataikys į mano brolį ar jo draugą, buvo praktiškai vienoda. Bet kažkodėl pataikė į mano brolį.
-Argi didelis skirtumas, į ką pataikė?
-Teisingai. Jokio. Žuvo žmogus. Bet ir visdėlto, kai aš žiūrėjau į brolio draugą jam pasakojant šią istoriją, negalėjau suprasti, kuo jis buvo geresnis už mano brolį. Kuo visi grįžusieji iš karo buvo geresni už negrįžusius? O jei būtų žuvęs brolio draugas, o brolis būtų likęs gyvas... Kuo mano brolis būtų buvęs geresnis?
Sekundę šešėliai lange sustojo.
-Meile, kodėl žmonės negrįžta iš karo?
-Toks gyvenimas.
-Manai, jog negrįžusiųjų artimieji liktų patenkinti tokiu atsakymu?
-Ne.
-O ar tu patenkinta tokiu atsakymu?
Pakaruoklis atsiduso, ir pavargusiu žvilgsniu permetė tuščią gatvę.
-Vėliau aš sužinojau, kad mano brolio draugas gavo garbės medalį vien už tai, kad nukovė kažkokį svarbų priešų generolą, aklai šaudydamas į frontą. Pataikė visiškai atsitiktinai. Įdomu... O kas gavo medalį už mano brolio žūtį? O gal jo gyvybė buvo neverta medalio?
Lange lėtai išlinko moteriškas šešėlis.
-Ne visi grįžta iš karo... - liūdnai nužvelgė šešėlį pakaruoklis, ir tyliai pridūrė: - tu mano atsitiktinė kulka. Įdomu, ar tu gausi medalį už mano žūtį?
Prie moteriško šešėlio palinko vyriškas.
-A... taip. Tu jau gavai tą medalį... – pakaruoklis dar sykį apsižvalgė. – meile, primink man, kodėl žmonės negrįžta iš karo?
-Kad mes galėtume juos pamiršti.
-Teisingai. Kodėl aš vis to pačio klausiu. Ech.
Pakaruoklis užsinėrė virvę ant kaklo.
-Meile, tu nužudei žmogų, - dėl viso pikto priminė.
-Aš paaukojau žmogų.
-Don‘t worry, be happy! – sušuko pakaruoklis.
Šaltas vėjas vis dar svaidė rudus lapus į tamsų vandenį. Mėlyni debesys dengė šykščią žvaigždžių šviesą, ir skęstančių lapų jau niekas nebepastebėjo.
Ne visi lapai krito į vandenį. Likusieji, nepaliesti vėjo, gulėjo krante, vietoje tų, kurie buvo nupustyti, ir retsykiais, pagauti sūkurių, švelniai atsitrenkdavo į vėjo siūbuojamas pakaruoklio kojas.