Staugia vilkai

Rudeniop, apsiplėšiusiom skiautėm, idiotiškai rymo klevai-
Kriauklėtomis chaki kepurėmis ir upėm klijuotais portretais.
Iš šalna kiek apgirtusio miško - risnoja suvaikėję vilkai
Ir rujoja instinktyviu nuodu, ir laižo žaizdas iš sakų.

Pasileidžia, nubudę nuo vėjo nevalingai parduodamo triumfo,
Siluetais nujausdami bandą, seniai prasikeikę žolyne,
Vėl apkursta nuo gėdos ir tyliai, kai proskyna vakaru griūva,
Samanoja pernykštis pavėsis ir staugia burtažodžiais tyliai.