kai jūra dugne

Kai sugenda širdis
sustreikuoja
klūpo melduos žuvis
kai kabliukas
ramiai tilindžiuoja
kai šypsaisi,
nors verkia širdis

lauknešėliai
per sunkūs
per lietų
šonais brenda
naktis

mano stygom
-
į varpinę -
tiesiai

kas paskambint
išdrįs?

Nusiminęs mėnulis
be kiauto
išsilupęs
matyt per anksti

dužo tiesiai į delną
rasos išpurentą
su visais,
kas bėgiojo basi.

Apsivalęs
nuritino akmenį
tyliai-

kvepia rankos
muilu-

du rugsėjai
ir lūpos-
pilnos vargdienių
širdžių skaudulių

vienas buvęs,
o kitas...
nelemta

štilis sieloj
kai jūra dugne

du šešėliai
gabena viens kitą į krantą

juodą vėliavą
vakar rišo kieme..