rudenėja

manyje jau seniai gęsta meilės jausmai,
jau seniai, lyg vanduo,
nutekėjo svajonės, apgavusios širdį.
ligi skausmo seniai, ligi verksmo seniai
išsiblaškė viltis,
pabučiavo ir dingo, pažadėjus sugrįžti.

jos nėra, vien sapnai, vien pageltę laiškai,
tuščia mano širdy,
vien tik vėjas ir skausmas, tik skausmas ir vėjas.
tolsta gervių pulkai, gelsta mano laiškai,
tik šokėja naktis
man į veidus alsuoja, šaltas lūpas bučiuoja
karšrai.

manyje jau seniai rudenėja jausmai,
manyje jau ruduo,
lyja lietūs į širdį, krinta lapai į širdį,
ligi skausmo seniai, ligi verksmo seniai
pražiūrėjau akis.
skausmo ašaros teka, žvilgsnis nieko nesako.

ne, ateina, antai, išsipildė sapnai,
kaista mano širdis,
skausmas įžiebė viltį, leido vėlei pamilti.
klykia gervių pulkai – ji čia pat, ar matai?
o šokėja naktis
pasiklojus sermėgą saldžiu nuovargiu miega
giliai.