ir vėl naktis.
lietaus lašai muzikaliai stuksena lango rėmus.
tik nenustokit, gera taip, aš jus meldžiu.
aš jau žinau, man vėl sapnuosis mėnesienos
ir Moteris,
kurios kas rytą vis labiau geidžiu.
gaivi rasa.
lyg basas vaikas, rankoj dilgėlė.
aš ją nuskyniau vietoje ramunės.
siaubingai gelia, bet, nustebęs, ją tebeturiu-
ne tas galvoj, nes prieky – gulbės, tos vilūnės,
ir, keista, Moteris,
kurios kas rytą vis labiau geidžiu.
vėsi delčia.
bridau tolyn, bet, va, bėda, ta sankryža,
kurioj sustojau,
tokia klampi, aplink nė garso negirdžiu.
ėjau aš, bėgau, šliaužiau ir klampojau,
ir pamačiau... tą pačią Moterį,
kurios kas rytą vis labiau geidžiu.
akla tamsa.
kažkur toli, kažkokio tunelio gale
kažkas lyg šviečia, lyg baltuoja,
aš ir tikiu, ir netikiu – dvejoju, bet jaučiu,
jog ten kažkas lyg verkia, lyg kvatoja,
ir man atrodo... taip, tai vėl ta Moteris,
kurios kas rytą vis labiau geidžiu.
daina nutyla.
lietaus lašai linksmai nubėga lango rėmais.
aš nubudau, aš jau gyvenimą girdžiu.
susmilkus žvakė seka man vidurnakčio poemą,
bet kur, bet kur ta Moteris,
kurios kas rytą vis labiau geidžiu...