Robotas ir Drožlės

Tokį vakarą kaip tas

trys mėnuliai dalinasi erdvę, kai žydi kaštonas,
kai stotelėse laukia nakties nežymėti keleiviai,
tai tuomet mano amžinos tiesos į skambančias kronas,
tik nėra tokio pirklio, kuris jas šią naktį iškeistų,
ir nėra tokio miesto ar tokio nedalomo kūno,
kur galėčiau užmigti ir nieko daugiau nesapnuoti,
aš dedu savo galvą ir trys karalystės sugriūna,
aš dedu savo galvą ir gimsta joje don kichotas.

Tokį rytą kaip šis

o po to – kiek pašiurpsta oda ir vėsu pasivaikščiot,
ir ateina rytai, ir mane susišluoja su lapais,
tokį paprastą, baltą, nukritusį, aiškų,
kaip žinutę ant gervės, ant stogo, ant didvyrio kapo,
o po to – vėl švaru galvoje ir dalinama duona,
ir į gelsvą nykštuko kepurę atsiremia plunksna,
ir visi sau pasiima tiek, kiek prieš miegą sau duoda,
net jei niekas nežino, ar reikia šį rytą pabusti,

taip kartojasi šventės nemokamų laikraščių skiautėm,
kai ore tyliai skraido nematomos dieviškos natos,
tarp senamiesčio bokšto ir tilto į prarastą salą,
tarp gyvenimo čia ir pingvinų poliarinio rato,
taip kartojamės mes, jau seniausiai visatą pamiršę,
muilo burbulo tūris, ir viskas įgauna spalvas -
mūsų priešai, jų kūnai iškyla į upės paviršių,
ties „gyvenome gatvėj“ ir „mūsų jau niekas neras“.