draikenos brydėje /lipnių naktų preliudija/

užgims ir nuskambės naktų rapsodijos prigėrusi vienatvė
it alkana jausmų kaitros ištroškusi žvaigždė.
prieik arčiau, jausminga, pilnatimi prisotinta glamonė
aistringai įsisiurbs į tavo meilei pražiodintas lūpas.
tu troškai to, jutau: prie mano kūno tysančio šešėlio
lipniai prigludo apsvaigimo išsiilgęs siluetas.
tas užtemimas ne nakties, tai nenustygstančių veiksmų,
artumo, laimės ir veržlaus laukimo rūkas,
paslėpęs savyje paraudusias begėdiškas mintis,
kurias pagimdė meilės geidžiančių širdžių duetas.

pažvelk aukštyn – ten, kur pražydę rožiniai padebesiai
aistra apšlakstė ligi drebulio intymią mėnesieną.
tai ne migla, tai viršum mūsų užsimiršusių jausmų
žvaigždėm pažiro tūkstančiai sugrįžtančių sapnų.
jie lyg pakirdę rytmetiniai paukščiai giesmėm išraizgytu tinklu
aptraukė nebepasiekiamai išnykusią tuštybę,
iš vientisumo mudviejų sutapusias mintis
gan supratingai naktimi atskyrę nuo beprasmiškai išmėtytų daiktų,
ir norą skęsti tavo akyse iš karts nuo karto aplankydavusios užgaidos
pavertę paslaptinga kasdienybės būtinybe.

medžių šakom nubėgęs lengvas drebulys
lyg prieš didžiausią metų audrą pakvipo palaiminga sielos ramuma.
ar tai ne nuostabi užuomina į bręstantį karštų prisilietimų džiaugsmą,
kuomet pamirštamas kasdienis pilkulys?
o gal tai iš tauriausio jausmo gimstančios ekstazės
aklos šviesos ir geidulingos kulminacijos pradžia?..
atleisk, aš supratau, tai tik lengva aliuzija
į proto beprotybėn tekančias mintis,
visai bereikšmis sielos tartas sakinys.
tylėkim kuo tyliau, nuo žvilgsnių slėpdami
į rūką besiveržiančius žodžius – kad liktų netušti,
kad ištęsėjimu užgimtų pažade. 

geismingo kliedesio sujaudinta tyla
per trumpą laiką tapo mūsų nekaltai apnuogintų naktų preliudija.
ji ir dabar čia. gal todėl, kad tavo dieviškų akių šviesa
po visą sodą rasomis išbarstė skaisčią meilės aistrą,
spalvingais jonvabalių žiburiais apšviesdama paklyst nebijančius takus
ir liesdama jautrias jausmų vietas karštais lipnių eilėraščių verpetais.
girdi? – lietus. jis lyg varpais paliečia nekaltas simfonijų natas,
nė negalvodamas užgožt iš bučinio išaugusį laukinį meilės geismą.
eikš, pasilikime toje skaisčios liepsnos ugny.
pamiršdami sapnus ir tylumos ištroškusias žvaigždes:
saulėtekis – glamonių ir aistringos meilės metas.