išgalvota moteris

išgalvojau tave
kiaurą naktį už lango krapnojant,
gal todėl tu tokia
nužarstyta rasotais žiedais,
gal todėl tu juokies,
palei rytą man jūrą sapnuojant,
ūkanotas mintis
aptaškydama juoko purslais.

išgalvojau tave
lig nuogumo pabodus vienatvei,
neužtekus jausmams
vien tik virkdančių sielą eilių.
pasimetus prasmėj,
dulkiant lietuj pusiaunakčio gatvėj,
pakavojus akis
po eilėraščio posmu giliu.

išgalvojau tave
kiaurą naktį už lango krapnojant.
štai kodėl tu verki, -
kad lietus į tave panašus.
štai kodėl tu liūdna-
kad liūdėjau tave išgalvojant,
kad gimei nevilty,
slepiant saujoje skausmo lašus.

nesijuok tik, žinai,
apie amžiną meilę svajojau.
tai naivu? - nemanau,
gal todėl ir rimuoju žodžius.
gal todėl ir girdžiu
naktimis užu durų kvatojant,
kas tai, tu ateini,
ar į nežinią beldžias lietus?..