ne taip lengva rašyt,
kuomet smilkinius spaudžia tyla,
ne taip linksma kuždėt
tuos kasdienius eilėraščių poterius,
kai nėra kam rašyt,
kai nėra kam kuždėt – tuštuma.
o kad taip
kokią meilei prisirpusią moterį...
aš gerbiu šitą posmą,
jis dieviškai kvepia – pavasaris,
bet tai kaip jį sukurpt
štai per tokį nesvietišką nuotolį,
kai tarp jo ir manęs –
paūmėjęs lytėjimo sąstingis.
o kad taip
kokią meilėj patyrusią moterį...
aš savaip suprantu
iš metaforų byrančias ašaras,
kuomet reikia išreikšt
kovo mėnesį vykstančius pokyčius,
bet tai kad negaliu –
mano širdį nubaltinęs pašalas.
o kad taip
kokią meilės ištroškusią moterį...
gal sudėti, sakau,
kokį strofą sulyrintų pasakų,
įsiknisus šiltai į poetišką senbernio fotelį,
ne, geriau pasinert
į intymiai sudėtą pavasarį,
ir paliest širdimi
kokią vertą eilėraščio moterį...
Nežinau, kaip toks pusėtinas, netgi labiau sakyčiau prastas tekstas sugebėjo tapti tiek kartų rekomenduojamų kūrinių "etalonu"...
Žiauriai prasti rimai, visi. Širdys, pavasariai, kažink kokie blizgučiai.
Leitmotyvas geras, bet išpildymas ne, tikrai ne...