nei šiaip, nei sesuo

palijo ir sapnas pradingo lyg vėjas
prašvilpia pro veidą. sugrubęs rugsėjis
be gailesčio šlapina sielą. vanduo
nusinešė juoką. kažkaip negalėjau
aš jos sulaikyti. o gal nenorėjau,
nes moteris man ta nei šiaip, nei sesuo.

pašalo ir atmintį spaudžia. lyg sienos
sustotų prieš žvilgsnį. įkaitusios venos
vis primena blėstantį jausmą. ruduo
supurvino laišką. džiovintos purienos
netilpo į voką. aš girtas ir vienas,
nes moteris man ta nei šiaip, nei sesuo.

pabalo ir mintys nuo senstančių medžių
pasklido po aslą. patižusią pradžią
pro rūką prisimenu blankiai. akmuo
prispaudė pečius neviltim. pasirąžė
ir dingo jinai. laikas jausmą uždažė,
nes moteris man ta nei šiaip, nei sesuo.

o medžiai, tarp kitko, ten paukščiai gyveno,
numirėliais virto. per mirksnį suseno
kadaise eilėraštis kurtas. piemuo
paklydusį žodį surado. ir stena
sušlapusios pėdos, prie durų verkšlena.
įleist, neįleist, juk nei šiaip, nei sesuo.