Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Echilija buvo labai protinga mergaitė, tik niekaip nesuprato, kodėl jos draugai vis kartodavo, kad mieste nebeliko žmonių. Jų buvo pilna. Visur. Tik anot Martino jie labai smirdėjo. Sugulę laiptinėse, ant gatvės, nuvirtusiuose autobusuose. Dauguma tų, kurie gulėdavo kniūpšti, dar išsaugojo akis, nes varnos turėjo tikrai didelį pasirinkimą, ką lesti. Tik štai gyvų žmonių liko labai nedaug. Teisingiau sakant gyvų žmonių išvis neliko, liko tik gyvi vaikai.
Mergaitei buvo septyneri, ir dabar su ja keliavo 3 likę gyvi jos draugai. Jie keliavo į požeminę metro stotį. Martinas ir Mažasis (jam tikriausiai buvo tik penki metukai, ir jis niekaip neprisiminė savo vardo) nelabai pritarė, bet Echi sakė, jog jei nelankai savo mirusių tėvelių, vieną gražią dieną velnias gali nusitemti juos į pragarą. Visi vaikai rankutėse nešėsi gėlytes ir permatomus skėčius. Išskleistus. Gėlytės buvo taip sau, ir Echilija leido jas mesti žemyn, jei tektų vėl bėgti, bet skėčiai buvo būtini. Dieną jie buvo gyvybės ir mirties klausimas.
O diena buvo pasiutėliškai karšta, na bent jau būtų buvusi, bet dabar šaltis ir karštis turėjo šiek tiek kitokią skalę. Mergaitė nešiojo raudones kojinaites ir gelsvą megstuką. Nors prieš mirtį tėtukas liepė rengtis pilkai, tačiau iš tikrųjų tai neturėjo jokios reikšmės, tiesiog mitas... O Echės manymu raudona spalva labiau derėjo prie pilkos jos odos.
  Pusiau išlindęs pro atidarytą kanalizacijos liuką gulėjo žmogus. Jo viduriai dabstėsi aplinkui, o ausys buvo nugriaužtos kačių. Daugumai, kurie mirė ne nuo "gripo", buvo išsprogdintas pilnas. Tiems, kuriem malunsparniukai nusileisdavo ant pakaušio, savaime suprantama, trūkdavo galvos. Mažasis iš tikrųjų buvo drąsiausias iš jų visų, nes nieko nesuprato. Dažnai Echei tekdavo atimti iš jo rankučių kokią padvėsusią žiurkę arba žmogaus kūno dalį. Lietsargiai ir buvo skirti apsiginti nuo propeleriukų malunsparniukų ar kaip juos bepavadintum. Tikrai, jie buvo tarsi mažyčiai vaikiški žaislai - malūnsparniukai, tik skirtumas tas, kad skrisdavo į bet ką, kas juda, o tada driokstelėdavo.
Štai dar vienas. Iš už nugaros pasigirdo cypimas. Trys vaikai, kurie turėjo nepažeistą protą, apsupo ketvirtą ir atstatė skėčius į atskrendančios mechaninės vapsvos pusę. Kaip ir visad ji atsitrenkė į vieną iš skėčių ir nukritusi ant žemės sprogo. Skeveldra Mažyliui smarkiai pradrėskė koją ir purvinos jo kelnytės vienoje vietoje nuo kraujo pajuodavo. Jis pradėjo garsiai verkti (labiau iš išgąsčio, nei iš skausmo) bet Echi ėmė jam kažką šnibždėti į ausį, kažką "nėra skaus... užmiršk, tu nenugalimas... tu man reikalingas..." ir kūkčiojimas pamažėl aprimo. Ant asfalto jau buvo susidariusi mažytė balutė tamsaus kraujo, bet pats kraujavimas silpnėjo.
- Ar galėsi eiti? - Martinas paklausė Mažojo.
- Taaip. - atsakė šis ir tuoj pat pargriuvo. Nesuprantančios vaiko akutės žvelgė į Martiną.
- Gausime jį nešti. - konstatavo Echi.
Martinas irgi buvo sveiko proto, tik viena jo akis nejudėjo. Kiek jis pats pasakojo, niekas niekada jam į tą akį nepataikė, todėl Echilija priėjo išvados, kad kažkas truputį sugedo jo galvoje. Bet tik truputį. Beveik visiem, sėkmingai persirgusiem "gripu" buvo kažkas truputi... Tik štai bepirščiui buvo blogiau. Ketvirtas iš jų kompanijos. Bepirščiu jį vadino todėl, kad nuo amžino savo nykščio griaužimo iš nykščio "nekažinkas" ir tebuvo likę. Jis visai nemokėjo kalbėti, nors buvo vyriausias, o ir išaiškinti jam ką nors buvo labai sunku. Tačiau jo koordinacija nebuvo sutrikusi, jis nebuvo agresyvus, niekada niekam neužkliūdavo, pats mokėdavo raustis šiukšliadėžėse. Margaitės nuomone jis niekam nutrukdė, todėl vaikai jo nė nebendė atsikratyti.
Oras virš įkaitusio asfalto raibuliavo. Vėjuko nebuvo. Lauko termometrai, kybantys prie pirmų aukčtų virtuvių langų rodė 37 laipsnius celcijaus. Pavėsyje. Bet karšta taipat NEBUVO. Ant stulpų su nutrūkusiais elektros laidais sau pasparnes kasėsi varnos. Martinas sakė kad oras pilnas degančios izoliacijos ir šlykčiai salsvo puvėsių kvapo. Echilija nebejautė jokių kvapų. Ketveriulė toliau traukė ištuštėjusiomis gatvėmis. Mažasis jau ėjo pats.
Visi įvykiai kurie buvo prieš tai atrodė migloti, tarsi pats būtum juos prasimanęs, be jokios chronologinės tavrkos, vieni ryškesni, kiti vos vos įsispaudę į atmintį. Viskas prasidėjo prieš kelis mėnesius. O gal ir prieš daugiau, sunku pasakyti... Tada naktimis dangumi skraidžiojo šviesuliai, o dieną iš dangaus krito raudonos dėžutės su parašiutais. Kaukė sirenos. Echei labiausiai įsiminė pirmas žaislinių malunsparniukų pasirodymas. Jie spiečiumi užtemdė dangų, viskas aplink sproginėjo o žmonės rėkė pačiais įvairiausiais balsais. Nors iš pradžių buvo labai baisu, vėliau viskas nurimo. Jie ilgą laiką gal kelias savaites praleido namuose. Kartais paskrisdavo tokie dideli lėktuvai. Tada tetis vesdavo ją į vienintelį tuščią kambarį, piestu pasistodavo plaukai, pasipildavo kibirkštys iš rozečių, o spiešiai malunsparniukų krisdavo žemyn tarsi papurkšti dichlofosu. Ir sproginėdavo tarsi naujametinės petardos.
Tada atėjo "gripas". Tėtukui ėmė kilti temperatūra. Kaimynas nuo stogo atnešė vieną raudoną dėžutę. Visą naktį tėtukas aiškino Echilijai, ką daryti. Neleido miegoti, o pasakojo, klausinėjo ir vėl pasakojo. jis pasakojo kad saugiausia yra dieną, todėl kad tada viskas gerai matosi. Jis pasakojo, kad mergaitė nuo šiol galėsianti nebesiprausti, nebesiplauti dantukų, miegoti kur pakliuvo ir svarbiausia valgyti BET KĄ. Visiškai bet ką. Kaimynas iš raudonos dėžutės ištraukė pistoletą, tik jo gale buvo ne skylutė o adata, o nuo rankenos ėjo permatoma šlangelė. Neskaudėjo nie kiek. Iš pradžių. Tada ėmė krėsti šaltis. Pykinti. Akys pasidarė lipnios ir pilnos smėlio. Visas pasaulis tapo labai ryškus, o mažiausi garsai - kurtinantys. Pradėjo labai skaudėti galvą.
Mergaitė samonę atgavo metro stoties tuolete. Vaizdelis, kurį jai teko išgyventi tiesiog sukrėtė. Dabar ji vėl ėjo aplankyti savo tėvelių, bet prisiminti visko vis tiek nenorėjo noro. Mamytės... tėtuko. Ech... Jis labai karščiavo, visąlaik šlapino savo rūbus, ir laiks nuo laiko pradėdavo kalbėti visiškas nesamones. Be jų ten dar buvo viena šeima. Martino. Martinas tada jau buvo pilkas, bet dar be sąmonės. Jo dėdė, kuris berniuką ten ir atnešė be perstojo matavo jo temperatūrą ir vis šnibždėdavo: "Negaliu patikėti, kad mano berniukas... visą gyvenimą kūno temperatūra virš 45... pilkas... kaip ateivis... bet gyvas." Kai atrodė kad tėtukui darosi geriau, staiga susirgo Martono dėdė. Jis pats įsibedė "pistoletą" sau į ranką, ir per pusę dienos tapo negru. Mamytė, kuri vis dar nesirgo, vėliau surišo negrą, nes jis ėmė atrodyti agresyvus. Tą pačią naktį negras mirė. Echilijai teko palaikyti virvutes kai jos su mama rišo negrą, ir prisilietus prie jo rankos tapo labai baisu. Ji buvo tokia KARŠTA.
Tada atbėgo pilki kareiviai su dujokaukėmis. Jie norėjo nušauti ir tėtuką ir mamytę ir negrą, bet vietoj to nušovė vieną iš saviškių, o tėtukui ir mamytei paliko po tabletę. Negrui tabletę jie iš kart sušėrė ir negras užmigo. Amžinam. Atsibudo martinas. Vėliau tėtukas pradėjo graužti savo batus ir mamytė su ašaromis liepė vaikam pasitraukti. Kai jie grįžo visi trys miegojo atsirėmę į tuoleto sieną.

Balta akinanti saulė jau slėpėsi už horizonto. Gatve prabėgo katė nešina kažkieno vidaus organais. Nuostabios lauktuvės mažiems išalkusiems kačiukams. Bepirštis staiga nelauktai kažką uždainavo, bet tuoj pat vėl nutilo, o žvilgsnis pasidarė stiklinis kaip ir anksčiau. Mergaitė iš kišenės išsitraukė injekcinį pistoletą. Jis irgi iš raudonos dėžutės. Raudonos dėžutės - tai gyvybė. Ant ampulės, įsuktos vietoj rankenos buvo parašyta: "Gen. modificator AC12 + Baltymu antikogeliantas B. Tik mot. g." Ją tėtukas išmokė kaip pačiai susileisti. Tada, kai tėvai miegojo atsirėmę į tuoleto sieną, jai vėl pasidarė labai bloga o noras gyventi buvo stipresnis nei betkada anksčiau. Ji susileido. Daugiau jokio skausmo... jokio šalčio, ir svarbiausia jokios nevilties. Ta stebuklinga ampulė, tarsi patyrusių gaisrininkų komanda, dar net nespėjus įsiplieksti, iškart užgesindavo liudesį, skausmą, neviltį, kai žvilgsnis nukrypdavo į savo pilkas rankas.
Mažajam darėsi bloga. Jam reikėjo stebuklo. Echilija atraitojo jo rankovę ir suleido vaistus. Mažasis nukrito ant skiriamosios juostos, truputį pasitampė, pagargaliavo ir išleido paskutinį (dvokiantį, nes dantukų plautis nebereikia ir jam) atodusį. Martinas truputi paspardė vaiką.
- Kaip manai, jis miręs?
- Tikriausiai. Nieko nesuprantu, man šitie vaistai padeda... - atsakė mergaitė, o jos veidu perbėgo šypsena. - Kai aš mirsiu, nespardyk manes - berniukam nepridera spardyti mergaičių.
Pilki vaikai nusileido į ištuštėjusią metro stotį.




Traukinai, kursuojantys po žeme toliau veikė. Jie buvo automatizuoti, o elekros linijos kažkodėl liko nepažeistos. Iš kur mieste dar buvo elektros niekas nesusimąstė. Vaikai sulipo į metro. Ant sėdynės sėdėjo miręs džentelmenas ir žiūrėjo į savo laikrodį, tarsi kur vėluotų. "Žmonės, jie niekur nedingo, jie vis dar čia, vis dar su mumis..." pagalvojo mergaitė. Gėlės (tai buvo paprasčiausios kaulpienės) gulėjo prie tuoleto durų. Niekas nėjo vidun.


Kitą dieną vaikai išėjo į miestą iš visai kitos metro stotelės. Miestas buvo toks didelis... Ir jiem atsivėrė pasakiškas vaizdas. Milžiniškas kranas, kurio stiebo net vidurio nesiekė skysti debesys, suko savo strėlę. Kito strėlės galo dar nesimatė iš už horizonto. Tėtis sakė kad jis toks ilgas, kad norint pereiti strėlės šešėliu, reikėtų keliauti visą parą. Nuo strėlės pririštas storiausiais trosais kabojo kažkas gigantiško, blizgančio, panašaus į per pusę perskeltą cepeliną. Jis praskriejo virš jų galvų, ir keletą sekundžių pasirodė kad pats menulis, išprotėjęs kaip ir daugelis likusių gyvu, sugalvojo praskrieti pro pat žemę ir ją pagąsdinti. Pakilo vėjas. Tėtis sakė kad cepelinai plauks į Afriką, o iš ten skris kažkur toli toli... Ir Echilija skristų, bet tėvelis anksčiau labai daug rūkė, o į cepelinus neima rūkančių tėvų vaikų.
2003-05-28 09:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 25 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-13 23:11
Kažkas apie ką smagu galvoti
m.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-11 11:32
Domas
Geras!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-03 21:50
Haldir
Labai geras. Vienas geresniu apsakymu, kuriuos as cia skaiciau. Nustrabu! :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-29 17:30
giliaidzin
geras :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-02 15:10
experiment
Anti utopija. Sheip tai labai patiko,bet va, tos klaidos tikrai truputi nervina.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-29 21:41
IgnitOR
Thanx KA. Būtų fainej jei ir kiti nepagailėtumėt kelių žodelių :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-29 11:17
KA
KA
Netgi labai nieko, belieka ištaisyt gramatines klaidas ir bus jėgelė. Labai gerai atspindėta vaiko psichologija. Patiko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą