Po kelių dienų kelionės dykuma virpančiame horizonte pamačiau juodą taškelį; priartėjęs supratau, jog tai ji.
Nepaprastai nustebęs paklausiau:
-Kur tu eini?
-O kaip tu manai, - ironiškai šyptelėjo, - kur galima nueiti dykumoje?
Aplinkui driekėsi nesibaigiantys smėlynai, ir aš žinojau, kad už kiekvienos kopos slepiasi tik dar viena kopa.
-Tada kodėl tu eini? – paklausiau.
----------------------------------------------------------------
Vienoje lentynoje ji laikė savo kaukių kolekciją. Kiekviena kaukė buvo skirta kokiai nors situacijai. Ant kiekvienos kaukės buvo parašytas jos pavadinimas: Liūdna, Linksma, Optimistinė, Pesimistinė, Realistinė, Nuoširdi, Meluojanti, ir t. t.
Jai beieškant kokią kaukę užsidėt, paprašiau:
-Kiek gi tu gali būti su tom kaukėm? Nusiimk jas, parodyk savo tikrąjį veidą.
Kiek nustebusi ji ėmė nusiiminėti kaukes vieną po kitos. Galiausiai atsigręžė į mane, ir paklausė:
-Dabar gerai?
Ant jos veido puikavosi kaukė pavadinimu Tikrasis Veidas.
----------------------------------------------------------------
Kartą nepaprastai niūriai ji tarė:
-Ne kiekvienam lemta būti mylimam.
Nustebęs nusijuokiau:
-Kad dar tokių žmonių nesu matęs...
-... Nes jie visi pasikaria. – dar niūriau pabaigė.
Pašiurpęs išėjau iš kambario.
Ji nulydėjo mane akimis ir tyliai pridūrė:
-O kas juos mylės pasikorusius...
----------------------------------------------------------------
Kartą, pasislėpusi už kampo, ji vogčiom apžiūrinėjo savo jausmus.
-Kas čia? – paklausė manęs, ir pirštu bakstelėjo į vieną iš jausmų.
Atidžiai įsižiūrėjau.
-Baimė mylėti, - įvardinau.
-Kam ji skirta?
-Kad pagalvotum prieš įsimylėdama, - paaiškinau.
Ji iššoko iš už kampo ir suriko:
-Ei, tu!!!
Baimė mylėti išsigandusi pabėgo.
Pernelyg nesididžiuodama, jog išgąsdino pačią baimę, ji tarė:
-Galvojimas nepadės. Vistiek įsimylėsiu.
----------------------------------------------------------------
Kartą pamačiau ją zigzagais vaikštančią gatve. Sustabdžiau, ir paklausiau:
-Kodėl gi tu neini tiesiai? Taip gi greičiau.
-Aš noriu ne kuo greičiau pasiekti tikslą, o kuo ilgiau jo siekti, - azartiškai mirktelėjo akimi ir nuzigzagavo toliau.
----------------------------------------------------------------
-Mylėk mane tokį, koks esu! – sušukau jai.
-Mylėti tokį koks esi lengva. – atsikirto, - bet va įsimylėti kur kas sunkiau.
----------------------------------------------------------------
Vieną dieną ji pagavo paukštį, įsimylėjo jį, ir tuoj pat uždarė į narvelį.
-Kodėl tu į uždarei? – paklausiau.
Ji liūdnai šyptelėjo.
-Nes myliu jį. Jei paleisiu, jis mane paliks.
-Duok jam laisvę mylėti, - patariau, - jei mylės – pasiliks.
Ji atidarė narvelio grotas, ir paukštis paspruko.
-Sakiau, kad paliks! – Pravirkusi sušuko.
-Vadinasi, savo laisvę mylėti jis mylėjo labiau už tave, - apkabinęs paguodžiau.
Tačiau kitą kartą pagavusi paukštį ji jo nebepaleido.
Ir nesužinojo, ar paukštis myli ją, ar ne.
----------------------------------------------------------------
Kartą ji stovėjo po obelimi ir laukė, kol vienas žalias obuolys prisirps ir jį bus galima skinti.
-Skink dabar, - patariau, - kai jis nukris tau į rankas, tu jau jo nebenorėsi.
-Bet dabar jis TIKRAI dar žalias, - atsakė nepatikliai apžiūrinėdama obuolį.
Aš abejingai gūžtelėjau pečiais.
Kiek padvejojusi ji nuskynė obuolį ir suleido į jį dantis.
-Prisirps bevalgomas, - kramsnodama nusprendė.
----------------------------------------------------------------
Naktį mes sėdėjom ir žiūrėjom į dangų. Staiga ji pakėlė akmenuką nuo žemės ir užsimojusi numušė vieną žvaigždę.
-Kam tu ją numušei? – pasipiktinau.
-Kad labiau vertintume likusias, - svajingai sušnibždėjo.
----------------------------------------------------------------
Ir galiausiai, apsiginklavusi iki dantų, ji tyliai įsėlino į mano širdį, ir ją okupavo. Kai ją ten pastebėjau, supratau, jog užėmusi visą įmanomą širdies plotą, ji ten sėkmingai užsibarikadavo, ir nė nemano lįsti laukan.
Tad aš, norėdamas jai atsikeršyti, lygiai taip pat įsliūkinau į jos širdį.
-Lįsk iš ten! – sušuko ji.
-Arba kas? – nusišaipiau.
-Arba aš neišlįsiu!
Taip mes ir sėdėjom kits kito širdyje, grąsindami išlįsti, iki pat gyvenimo pabaigos.