Rudens aliuzijos

Paklydusios avelės
mano mintys
juodom baltom
rikiuojasi
po
nerimo naktų
Kašmyro

ar susenusios
kaip giltinės
būriais atsliūkina
vėl klibina
vartus

nevykusių
piemenių

Ir paryčiais
vienplaukę galvą
keliant
kai dangūs
uogienojais virtę
ne ryralio
paikai niūniuojas
vien tolių toliai
vasaros neišjaustos
aguonų atlapuos
raudonuos

Ir žodžiai mano
kūdikiai pradingę
apatija gal
skersvėjais
sumišę kosti
kažkur ties
bokštais tyliai
lingu lingu
varpai į širdį
traiškanoti
ne liūdesiu ne
ašarom gal
rudeniu

Jaučiu
vėl nubanguoja
graudulys
žėrėjimu
grindų
ne jūros
į lūpų
kampučius