Apie * * *

Atneški mane, tarsi mirštančią žiemą, kaip grobį,
Žandikaulių spąstuose stipriai, atneški sukandus,
Auga gatvės ir laižos nurydamos liūdesio žmogų,
Prie soliuko alėjos gale praraja - mano atviras randas.

Ten sulipo visi kas kvėpavo pražystančia duona,
Patepimo dar laukiantys sniego kvapu apkamšyti,
Balansuojam. Tai skalpeliai brėžiantys liniją ploną.
Ir rusvais raumenim tyliai krūpsi sienojuose plytos.

Gal gerai kad gimiau ant sidabro lėkštutės svarstyklių,
Ir akim užrištom, nemačiau kaip supavo Temidė,
Negaliojantis bilietas kino, beprasmės taisyklės -
Šerkšno šiaudas, kai skęstantys bijo laikytis.

Dar išskleiskit mane tarsi skėtį, jau lyja kometos,
Kur modemų tinkluos kruta miestai pavargę, jų ligos
Susirgau, kad per amžius pagydyt nespėtum
Ir užkimus žiema vis dainuotų apie
--
man užmigus