suklijuoto puodelio iliuzija

Puodelio dugne nusipiešiau Dievą-
Liūliavo it debesys pakabinęs sparnus.
Paklausi, ką gėriau?
Tik vandenį gėlą, tą patį,
Kur ką tik nuskendo žmogus.

Puodelyje cukraus nebuvo nė lašo,
Tik gal kiek rūdžių nuo kertinės vinies.
Pakibę sparnai nuo aukštybių vis laša
Ir byra pūkais
Dievas man į akis.

Puodelį laikiau iki vėl nesudužo
Tikėjimas Dievo sparnų tikrumu.
Kai jie ėmė džiūti:
Pritrūko guašo;
Pritrūko, kad rūdys pavirstų - „saldu“.